Man panašu, kad jiems rūpi tikrai ne nevaisingų porų gydymas, o kažkokie savi interesai, atrodo, jie tikrai niekada nebuvo tokios poros kailyje ir visiškai nenutuokia, kas tai yra negalėjimas turėti vaikų. Gal jie visi turi po vieną, du, tris ar net daugiau vaikų, anūkų, gyvena savo tobulą ir nerūpestingą gyvenimą, radę (o gal tik rodo) šeimos idilę, o laisvalaikiu kišasi ten, kur tikrai nieko nesupranta ir tikrai ten, kur nereikėtų politikams kištis – į šeimą, į gydytojų darbą.
Gal jie nežino, ką reiškia peikti save už tai, kad negali nepavydėti savo draugų, artimųjų ir šiaip nepažįstamoms poroms, kurios jau sūpuoja, liūliuoja po vieną ar kelis savo vaikus ant rankų, kai kurie jau ir į mokyklas eina, o tu vis dar esi bevaikis, nepatyręs motinystės (tėvystės) stebuklo. Taip, čia emocijos, su kuriomis nevaisingoms poroms tenka taikstytis kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką jas slopinti ir kentėti, tačiau tokia realybė.
Taip, galite aiškinti, kad neturinčios vaikų poros gali nuvykti į vaikų namus ir įsivaikinti. Gerbiamieji, o kodėl šis pasiūlymas galioja tik negalinčioms susilaukti vaikų poroms? Tai gal pirmiausia tegul įsivaikina tie, kurie jau turi vaikų, kurie sukaupė patirtį augindami savo vaikus ir parodo pavyzdį. Lengva kalbėti, kai aplink tave jau šokinėja dviejų, keturių ar dešimties metų savi vaikai ir suteikia tavo gyvenimui pilnatvę. Todėl geriau patylėkite ir įsivaizduokite, kad jūsų vaikų ir laimingos šeimos idilės galėjo ir nebūti, jeigu būtų netyčia būtent jus užklupusi kokia liga, lėmusi nevaisingumą, o gal net ir be ligos tiesiog taip nutiko ir niekas nežino kodėl. Tu sergi (nevaisingumas įtrauktas į PSO tarptautinių ligų klasifikaciją), bet tu niekam nerūpi ir čia man nieko nauja – mūsų valstybė dažnai pamiršta paprastus žmones.
Mūsų su vyru istorija jau tikrai ilga – greitai bus dešimtmetis, kai bandome susilaukti vaikelio. Mes pirmieji iš visų draugų susituokėme, pirmieji norėjome susilaukti vaikų (ne vieno, o kelių), tačiau jau nuo pat pradžių susidūrėme su problemomis. Visa laimė, kad mes esame jauni ir gana pasiturintys, todėl išmaldos neprašėme, paskolų neėmėme ir savo jėgomis jas sprendėme, gydėmės, ieškojome visokių išeičių, išbandėme įvairias procedūras, pašalinome visas įmanomas kliūtis, atlikome visus įmanomus tyrimus, laikėmės visų įmanomų patarimų, pakeitėme gyvenimo būdą (sportas, sveika mityba, ekologiški gaminiai ir priemonės, streso vengimas, specialūs vitaminai ir t.t.), tačiau kol kas pastangos bevaisės ir viltis po truputį blėsta, o priežasties taip ir nenustatėme, kodėl vyro spermatozoidų tiek nedaug ir taip lėtai jie juda.
Todėl ryžomės eiti toliau, nes vilties yra, ir buvo taikoma ne viena dirbtinio apvaisinimo procedūra: trys ar keturios inseminacijos (IUI – spermos sušvirkštimas tiesiai į gimdą tiksliai tuo metu, kai galima apvaisinti), trys pilnos procedūros, kai taikant hormonų terapiją užauginama daug folikulų, (IVF) ir trys su užšaldytais embrionais. Visa tai kainavo ne tik dešimtis tūkstančių eurų, tačiau ir beprotiškai daug nervų, įtampos, streso, nusivylimo, psichologinio palūžimo ir vėl pradėjimo visko nuo pradžių. Ir mes tikrai vėl pradėsim, vėl bandysim, kol leis galimybės, nes vis dar turime viltį, kad gal ketvirtas, penktas ar šeštas kartas bus sėkmingas. Juk visa tai – dėl mažo stebuklo, kuris apverstų tavo gyvenimą aukštyn kojom, suteikdamas jam prasmės ir pilnatvės, o tam stebuklui suteikdamas realų šansą nustebinti šį pasaulį savo atėjimu, parodydamas vidurinį pirštą skeptikams ir politikams, kurie nenorėjo, kad jis apskritai ateitų ir niekaip prie to neprisidėjo, o priešingai – trukdė. Taigi, jau turiu patirties ir manau, kad turiu teisę kalbėti šia tema.
Todėl, mielieji politikai, noriu trumpai pasakyti, kas tai yra viena dirbtinio apvaisinimo procedūra (o jų dažniausiai tenka iškęsti ne vieną, kad pavyktų). Tai reiškia: tikslią visų dienų darbotvarkę, kada tiksliai leisti vaistus (kartais po 5 dūrius per dieną), kada gerti vaistus, kada vykti pas gydytoją apžiūrai (tekdavo vykti kas antrą dieną, kad nebūtų hiperstimuliacijos), kada susileisti specialius vaistus, kada atvykti vyrui duoti spermos (kas taip pat ne vienam vyrui būna iššūkis), kada atvykti operacijai su narkoze, kovoti su pykinimu po jos, nuolat konsultuotis dėl ląstelių augimo ir toliau leisti jau kitus vaistus, gerti kitus vaistus, vykti procedūrai, kurios metu įdedami embrionai, toliau vartoti visus paskirtus vaistus ir hormonus, jokios aktyvios veiklos (net rankų pakelti negali), dvi savaites laukti stebuklo, jį išvydus apsidžiaugti, po to sužinoti, kad vaisius auga ne gimdoje (nors tu jau girdi ir matai jį monitoriuje), o kiaušintakyje, skubiai vykti į ligoninę operacijai, vėl narkozė, simbolinis nusiraminimas, kad operacija bent jau nepakenkė kiaušintakiui (kas nutinka ne vienai moteriai), tada gydymasis ne tik fizinės sveikatos, tačiau ir psichologinės būsenos, nes tik tada suvoki, kad ir tavo gyvybei buvo iškilęs pavojus, o uždelsus dieną galėjai mirtinai nukraujuoti trūkus kiaušintakiui.
Patikėkite, tai tikrai nemalonu ir niekas nesiryžtų šiai procedūrai, jeigu būtų lengvesnių kelių susilaukti vaikų. Kam patiktų daugiau nei mėnesį save badytis po kelis kartus į dieną (net ir darbe, nes viskas skaičiuojama valandų tikslumu), vykti atlikti echoskopijos kas antrą dieną, nuo hormonų būti visai išpampusiai, nerimauti dėl gresiančios hiperstimuliacijos, vyrui masturbuotis į indelį klinikos palatoje, kateterio įvedimo metu beveik nualpti, nes vena kažkodėl susitraukė ir ne iš pirmo karto pavyksta tinkamai jį įstatyti, būti gaivinama amoniaku, gauti pilną narkozę, po jos jaustis silpnai ir vemti, vėliau kiti vaistai, injekcijos, hormonai ir laukimas, tikėjimas, vilties įsižiebimas ir staigus visko praradimas, nauja operacija, nauja narkozė ir likęs skausmas viduje bei nuolat kirbantys klausimai: KODĖL MUMS? UŽ KĄ?AR DAR VERTA BANDYTI?
Todėl jeigu jau pora eina pas nevaisingumo specialistus ir ryžtasi tokiai procedūrai, kuri kainuoja daugiau nei 4000 eurų, o garantijų jokių nėra, patikėkite, ji prieš tai išbandė visus kitus variantus ir pagalbinis apvaisinimas tikrai yra vienintelė viltis jiems tapti pilnaverte šeima. Procedūra su užšaldytais embrionais padeda išvengti nemalonios hormonų terapijos, dalies injekcijų, vyro priverstinės masturbacijos, narkozės, jos pasekmių, tačiau to pasekoje šiek tiek sumažėja pastojimo galimybė, bet ji išlieka vis dar didelė, tai kodėl tai norima atimti, kodėl verčiama moteris ir vyrus kentėti visą procedūrą kiekvieną kartą ir naujo. Tuo labiau, kad procedūra su užšaldytais embrionais kainuoja kelis kartus pigiau ir ją atlikti galima daug anksčiau, kad ir sekančio moters ciklo metu.
Todėl noriu paklausti politikų, balsavusių už konservatyvų įstatymo modelį ir kalbančių, kad liberalaus požiūrio politikai atstovauja kažkokius kitus interesus, gal norėtumėte bent kartą pabandyti savo kailiu visa tai? Gal jūs atstovaujate neaiškius interesus ir siekiate sužlugdyti savo visuomenę, gal taip siekiate, kad ji galutinai prarastų pasitikėjimą valdžia, Seimu, nes akivaizdu, kad ten sėdintys politikai tiesiog per daug yra nutolę nuo realybės, nuo paprastų žmonių gyvenimo ir vis dar gyvena gūdžiais viduramžiais? Visko bijo ir nieko nedaro, o jeigu daro, tai priešingai negu visas pasaulis.
Gal nustokime pataikauti nuo laiko atsilikusiai bažnyčiai: juk Dievas leido sukurti šią galimybę, atrasti reikalingas priemones, suteikė žmogui protą, t.y. davė įrankį, kuriuo mums belieka tik tinkamai pasinaudoti ir gydyti žmones nuo jas užklupusių ligų. Santuokos sakramento metu tu taip pat prisieki susilaukti vaikų, tai akivaizdu, kad pagalbinio apvaisinimo procedūra tiesiog padeda tau tą pažadą įvykdyti.
Jeigu žmogaus organizmo veikla sutrinka (širdis, kepenys, inkstai, skydliaukė ir t.t.), tai mes juos gydome ir klausimų nekyla, tačiau jeigu sutrinka moters lytinių hormonų veikla, užanka kiaušintakiai, sutrinka vyro spermogenezė, sumažėja spermatozoidų judrumas, tai politikams kyla milijonas klausimų, nors šiuos žmones lygiai taip pat reikia gydyti, nes juk akivaizdu, kad toks žmogus serga ir jo organizmas tinkamai nefunkcionuoja. Nepamirškime, kad mes gyvename moderniame pasaulyje, kuriame yra daug puikių kiekvienos srities specialistų, todėl gal leiskime tų sričių klausimus jiems spręsti, o ne nieko neišmanantiems, tačiau labai galingus vaidinantiems, politikams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis ar patirtimi? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt!