Didžiausią nerimą kelia supratimas, kad aplinkiniai ir mes patys nemokame teikti pirmosios pagalbos. O kas, jei pirmosios pagalbos medikai nesuspėja atvykti laiku? Ar tikrai kiekvienas iš mūsų žinome, kaip dera gaivinti žmogų, kuriam tik galime įtarti, kad sustojo širdis? O jei žmogus tiesiog sukniubo, pulso neapčiuopiame, nesame tikri, ar kvėpuoja ar ne. Ar imtis gaivinamojo širdies masažo, kurį esame matę tik filmuose, ar geriau laukti atvykstančių medikų, nes „bijome pakenkti dar labiau“?
Tokios mintys apima, kai suprantu, kad kai filosofui Leonidui Donskiui sustojo širdis, pati vykau į oro uostą, skubėjau nepavėluoti į skrydį. O jei būčiau buvusi toje pačioje patalpoje, ar būčiau išdrįsusi imtis iniciatyvos gaivinti žmogų? Labai abejoju, nes įtariu, kad būčiau išsigandusi, pasimetusi ir net nežinojusi, nuo ko pradėti. Kodėl? Ar tai dėl netinkamų pirmosios pagalbos kursų?
Kiek iš mūsų esame turėję vertingus pirmosios medicininės pagalbos kursus? Kalbu ne apie tokius, kur mokykloje dirbanti seselė ateina papasakoti teoriją apie pirmosios pagalbos suteikimą. Teoriškai galima daug ką žinoti, bet ar tai mokėsime pritaikyti praktikoje? Įtariu, nedaugelis gali girtis tinkamomis žiniomis.
Laikant vairavimo kursus, reikalingus vairuotojo pažymėjimui įgyti, yra privaloma išklausyti pirmosios medicininės pagalbos kursą. Kiek iš mūsų esame turėję tokius deramus kursus, po kurių jaučiamės užtikrintai, suprantantys, kaip elgtis, kiek kartų spausti sąmonės netekusio žmogaus krūtinę, kad atstatytume širdies veiklą ir kurioje tiksliai vietoje, kad netyčia nesulaužytumėme šonkaulių?
Ilgai maniau, kad pakankamai gerai suprantu, kaip suteikti gaivinamąjį širdies masažą, vairavimo kursų metu net buvau išmokusi kiek pakaitomis reikia daryti širdies paspaudimų ir kiek - oro įpūtimų į burną. Tačiau dabar nieko neatsimenu. Nieko keisto, juk nenaudojama informacija „išsitrina“.
Kilo mintis, kad jei tokie žinių atnaujinimo kursai būtų privalomi kasmet, ar bent kas antrus metus, kiekvienas iš mūsų jaustųsi užtikrinčiau. Tai turėtų būti kursai, kuriuose kiekvienas asmeniškai būtų apmokomas suteikti pirmąją pagalbą su lėlės modeliu. Atsimenu, toks modelis buvo vairavimo kursų metu, bet neišdrįsau prieiti pasitreniruoti. Jeigu kursų vadovė būtų pasakiusi, kad pažymėjimą, kad išklausė kursus gaus tik tie, kurie pasipraktikuos, išbandys ir išmoks ne teoriškai, bet praktiškai suteikti pirmąją pagalbą, tuomet visi būtume išmokę ir padarę, ko mūsų prašo.
Labai norisi, kad požiūris pasikeistų, negalvotume, kad sumokame pinigus už kursus tik dėl to, kad gautume parašą, kad juos išklausėme, bet iš tiesų net neturime žinių, kokio stiprumo krūtinės paspaudimus reikia daryti. Kursų vadovų požiūris taip pat turi būti atsakingas. Įsivaizduokime, ar galima vadinti kursus pirmosios pagalbos kursais, jei per juos net nėra apmokoma atlikti dirbtinį širdies masažą, o tik pasakojama apie erkių įkandimus ir reklamuoja skiepus? Čia aš neišsigalvojau, mano draugei tokie kursai buvo vedami ne bet kur, o Vilniuje. Pirmosios pagalbos kursai, po kurių žmogus geriausiu atveju atsimins, kad derėtų pasiskiepyti, kad apsisaugotų nuo erkių pernešamų ligų, o ne ką pirmiau daryti – ar skambinti greitajai ar imtis suteikti pirmąją pagalbą žmogui.
Bet yra ir gerų pavyzdžių. Draugo, dirbančio padidinto rizikingumo elektros paslaugų teikimo įmonėje, darbdavys kasmet organizuoja pirmosios pagalbos kursus darbuotojams, jo pasakota istorija yra puikus pavyzdys, kaip tinkamai suteikta pirmoji pagalba išgelbėja gyvybę. Įmonės vakarėlio metu susmuko šešiasdešimties nesulaukęs kolega. Veidas pamėlynavo. Akivaizdu, kad nekvėpuoja ir sustojo širdis, be abejonės visi aplinkiniai išsigando. Kadangi visi darbuotojai jaučiasi atsakingi ir žino, kaip elgtis tokioje situacijoje, kol laukė atvykstant pirmosios pagalbos medikų, penkiolika minučių nenutrūkstamai, pasiraitoję rankoves, pakaitomis, atlikinėjo dirbtinį širdies masažą. Kolega atgavo įprastą veido spalvą dar iki pirmosios pagalbos ekipažo atvykimo. Medikai pagyrė darbuotojus už tinkamai suteiktą pirmąją pagalbą ir užsiminė, kad būtent jų tinkami veiksmai stipriai prisidėjo prie žmogaus atgaivinimo. Nelabai norisi galvoti, kas būtų buvę, jei kolegos nebūtų žinoję, kaip atlikti širdies masažą, trypinėję vietoje ir tik žiūrėję į mėlstantį sukniubusio kolegos veidą.
Pamąstykime, juk būtų geriau, jeigu visi pirmosios pagalbos kursai būtų tinkami. O jeigu jie būtų privalomi kiekvienam iš mūsų, bent kas porą metų? Jei būtų kursai, vykdomi darbovietėse, savivaldybėse, skirti atnaujinti žinias. Manau, kad tuomet tikimybė kiekvienam iš mūsų jaustis bent kiek užtikrinčiau ir tikimybė išgelbėti žmogų padidėtų.
Ir tada, kai šalia susmukus žmogui (nesvarbu, ar tai mama, ar tiesiog nepažįstamas praeivis), jaustumėmės drąsiau, žinotume, kur ieškoti pulso, kaip daryti paspaudimus. Tada tikimybė, kad žmogaus gyvybė būtų palaikom iki tol, kol atvyks medikai, labai padidėtų. Žmogus galėtų išgyventi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!