„Kolega Audriau, ką Jūs kalbate?! Galiu patikinti, kad visi Vyriausybinės švietimo programos punktai yra įgyvendinti, išskyrus vieną, susijusį su aukštuoju mokslu“. Maloniai nustebintas tokiu, kiek familiariu, bendravardės ministrės kreipimusi į mane, jaučiu pareigą atsakyti tuo pačiu. O po šių reveransų priminsiu kai kuriuos Vyriausybės programos punktus, kurių įgyvendinimu labai abejoju.
171 Vyriausybės programos punkte skaitome, „sudarysime galimybę kiekvienam vaikui lankyti darželį – plėtosime ikimokyklinio ugdymo infrastruktūrą, sieksime, kad pakaktų kokybiškų vaiko priežiūros ir ugdymo įstaigų.“ Deja, šis programos punktas, mano manymu, liko ant popieriaus, nes pati ministrė šių mokslo metų išvakarėse pateikė statistiką, kad pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas mokomi vos 84,8 procento šalies vaikų. Tokia padėtis yra todėl, kad ši Vyriausybė, mano galva, nesiėmė jokių, bent kiek efektyvesnių, žingsnių sudarydama sąlygas kiekvienam šalies vaikui lankyti darželį.
Užmaršties dulkės nuklojo planus įvesti pilną ikimokyklinuko krepšelį, kas savivaldybėms realiai leistų steigti daugiau ikimokyklinio ugdymo grupių. Vienintelis matomas pokytis šioje srityje – iš savivaldybių biudžetų mokamos kompensacijos tėvams, kurių vaikai lanko privačius darželius.
Ministrei Audronei primenu, kad 176 punkte buvo numatyta mokyklų išorės vertinimą ir akreditaciją keisti kitose ES valstybėse narėse taikoma mokyklų vertinimo metodika, skirta ne formaliam, bet realiam mokyklų veiklos tobulinimui, tiesiogiai nukreiptam į kokybišką ugdymą (ugdymąsi). Tačiau ir praėjus ketveriems metams, mokyklos neramiai laukia svečių iš Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros, spėliodamos, prie ko gali „prisikabinti“ vertintojai ir repetuodamos savo veiklas išorės audito metu. Ir tik praūžus savaitę trukusio audito uraganui visi ramiau atsikvepia ir susitelkia ties kasdieniais darbais.
Ministrės nuomone „pilnai įgyvendintos“ Vyriausybės programos 180 punktas deklaruoja: „Išgyvendinsime smurtą ir patyčias mokyklose. Kovodami su patyčiomis ar smurto plitimu mokyklose, išnaudosime visas įmanomas programas ir iniciatyvas. Didinsime smurtaujančių vaikų tėvų atsakomybę, priimdami atitinkamus teisės aktus“. Tačiau, nepaisant Švietimo ir mokslo ministerijos klerkų žarstomų pagyrų apie patyčių prevencijos programų gausą, statistika rodo, kad patyčių mastas Lietuvos mokyklose didėja, kartu mažėjant laimingais besijaučiančių moksleivių procentui. Esant tokiai nepavydėtinai situacijai, šalies švietimo valdžia mato vienintelę išeitį – dar labiau didinti prevencinių programų skaičių, kaip suprantu, net nesvarstant smurtaujančių vaikų tėvų realios atsakomybės didinimo klausimo.
Vyriausybės programos 184 punktas žada: „Laikydami mokytoją pagrindiniu švietimo kaitos ir mokyklos tobulinimo veiksniu, atkursime mokytojo profesijos prestižą, stiprinsime mokytojų statusą visuomenėje, numatydami prevencines priemones, skirtas užkirsti kelią moraliniam ir fiziniam smurtui prieš mokytoją,(...). Keisime pedagogų atestacijos tvarką“.
Jei per visą ketverių metų šios Vyriausybės kadenciją būtų padarytas nors vienas mažytis, bet veiksmingas sprendimas, didinantis mokytojo profesijos prestižą, nereikėtų rinkimams besiruošiančioms partijoms savo rinkimų programose deklaruoti apie siekį „atkurti mokytojo profesijos prestižą“. Beje, gimtoji A. Pitrėnienės Darbo partija užsimojusi sukurti ištisą prestižo kėlimo programą! O pedagogų atestacijos tvarka iš esmės liko tokia pati, kokia buvo priimta tolimaisiais 2008 m. ir niekas iš ministerijos negali rišliai bei argumentuotai paaiškinti, kodėl ir kokius pakeitimus reikia daryti.
Neįgyvendintų A. Butkevičiaus Vyriausybės programos švietimo dalies punktų sąrašą galima tęsti ir toliau, bet dar norisi priminti ir apie mįslingą jos dalį, kurios nei programos rengėjai, nei jos įgyvendintojai dabar nenori prisiminti. Kalbu apie tuos punktus, kurie jau buvo įgyvendinti (!) vos tik programą patvirtino Seimas. Atrodo, čia slypi gili mįslė? Nieko panašaus, nes buvo tiesiog suplanuoti tokie darbai, kurių net nereikėjo dirbti, nes tai jau buvo iki programos priėmimo.
178 punkte iškilmingai pasižadama: „Parengsime ikimokyklinio ugdymo finansavimo metodiką ir garantuosime, kad į pedagogų darbo krūvį būtų įskaitytas laikas pasirengti užsiėmimams su vaikais“. Tik bėda (o gal ir laimė?), kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir iki tol buvo finansuojamos pagal savivaldybių parengtą metodiką ir nieko naujo programoje nebuvo parašyta. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie ikimokyklinio ugdymo pedagogų darbo laiko struktūrą, kurioje jau ankstesnės vyriausybės numatė tris valandas pasirengti užsiėmimams su vaikais. Taigi šį punktą dabartinė Vyriausybė įgyvendino per akimirką!
O tiesiog ciniška apgavyste man dvelkia jau minėtas 184 punktas, kuriame be kitų dalykų numatyta užtikrinti, kad vidutinis mokytojo darbo užmokestis būtų aukštesnis už šalies darbo užmokesčio vidurkį. Programos sudarymo metu statistinio mokytojo vidutinis atlyginimas daugiau nei 10 procentų lenkė šalies atlyginimų vidurkį. Šiandien šis skirtumas yra kiek sumažėjęs, bet vis tiek statistinis mokytojas vidutiniškai 7 procentais uždirba daugiau nei šalies statistinis darbuotojas. Taigi net ir atkakliai nekeldama atlyginimų mokytojams dabartinė Vyriausybė savo programinę nuostatą įvykdė. Tik ar to tikėjosi mokytojai?
Dėl vieno nesiginčysiu su kolege Audrone. Vyriausybės programos punktai, kurie prasideda magišku žodeliu „sieksime“ („sieksime, kad bendrojo ugdymo mokyklų pertvarkos nelemtų vien tik ekonominiai veiksniai“, „sieksime nustatyti optimalų mokinių mokymosi krūvį“ ir pan.) yra įgyvendinti pilnai, nes gerų norų ir siekių Švietimo ir mokslo ministrės galvoje, manau, yra daug. Deja, politikoje, kaip ir gyvenime, gerais norais grįstu keliu eidamas rizikuoji nuklysti į labai tamsius užkampius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!