Dauguma Lietuvos piliečių į tokio pobūdžio straipsnius pažvelgia kritiškai, daugelis priduria, kad darbe laukia dvigubai sunkesnis laikotarpis ir gyvenimas mūsų, moksleivių atžvilgiu, yra lengvas. Tačiau noriu pasidalinti savo, kaip septyniolikmetės, nors ir nedidele, tačiau vis šiokia tokia patirtimi bei nuomone dėl diegiamų mokyklos vertybių ir humaniško mokytojų požiūriu į mokinius.
Visų pirma, noriu aptarti mokymo sistemą. Nežinia, ar šis dėsnis galioja ir kitose mokyklose, tačiau toks dalykas, kaip užsidirbami minusai už neatliktus namų darbus, o už atliekamus, tuo tarpu tiesiog išreikšta mokytojo tyla, yra itin nelogiškas sprendimas.
Mokinys nejaučia motyvacijos. Kaip pavyzdžiui, paimkime namų darbų užduotį, kurią dažnai užduoda gimnazijose klasėse - parašyti pastraipą tam tikra, mokytojo sugalvota tema.
Grįžęs namo po įvairiausių papildomų užsiėmimų, veiklų, pareigingas ir sąžiningas mokinys užsidaro valandai kambaryje, jog parašytų pastraipą. Kitą dieną atėjęs į mokyklą, jis sulaukia mokytojos klausimo, ar atliko namų darbus, atsakymas patenkina mokytoją, tačiau per pamoką su savo rašyta pastraipa, aptarimui ir patikrinimui pakviečiama vienintelė mergaitė, o kitų mokinių darbai lieka nepaliesti.
Ką tokiu atveju, dažniausiai išgirstame iš mokytojo? „Mes nespėjame pagal programą“. Ir štai tą pačią pamoką kitai dienai užduoda jau kitokią namų darbų užduotį. Iš kur mokiniui žinoti, ar jis padarė darbą gerai, jei jo niekas taip ir neįvertina?
Galbūt geriau daugiau dėmesio skirti vieną kartą užduotiems namų darbams, nei lėkti per temas ir privelti kuo daugiau informacijos į mokinių galvas, kuri vėliau, taip ir lieka nenaudinga ir užmiršta?
Labiau psichologine puse vertinamas dalykas yra mokytojo ir mokinio ryšys. Kokią teisę mokytojas turi rašyti žinutes telefonu bei gurkšnoti kavą pamokų metu, rengtis vos dengiančiomis suknelėmis ir tą drausti daryti mokiniui?
Juk mokytojo pareiga yra rodyti pavyzdį, mokyti kultūros, elgesio ir išvaizdos etiketo, tačiau laikui bėgant, šių dalykų iš dalies mokytojų pasigendu. Taip pat, mokytojų „perliuku“ tapusi frazė: „skambutis – ne mokiniui, o mokytojui“, verčia jaustis lyg kokia nors preke stumdoma vežimėlyje.
Tuomet kyla klausimas, ar mums kuo nors galima pasitenkinti mokykloje, išskyrus ilgelesnes atostogas?
Apibendrinant ir aptariant vienuoliktą klasę, kurioje ir mokausi, jaučiu ne ką kitą, tačiau didelį vaikystės ilgesį. Ne dėl to, jog tai buvo laikotarpis, per kurį buvo galima tingėti, tačiau ilgiuosi to nenormuoto, laisvo minčių reiškimo. Ateina laikas rašyti bandomuosius lietuvių kalbos rašinius ir atkreipiu dėmesį, kaip vienodai, proporcingai ir tolygiai reikalauja rašyti sukurta sistema, kuri taip varžo ir neleidžia pasireikšti kiekvieno iš mūsų mintims, idėjoms, nuomonei…
Visai kaip darbdaviai, kurie sunkiai bando pritapti ir konkuruoti, kad gautų didesnį atlyginimą. Tad apie kokią šviesią ateitį mūsų rankose, jei kol kas visi tyli kaip pelės po šluota, jūs galite kalbėti?
Galbūt, jei visi siektume tobulinti švietimą ir mokymosi sistemą, moksleiviams nuo rugsėjo nebereiktų skaičiuoti dienų iki vasaros?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi ar nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: