Turbūt didžiausią nuostabą kelia būtent informacinis karas. Turiu pripažinti, jog buvau tarp tų naivių žmonių, kurie manė, jog XXI amžiaus Europoje tokio masto falsifikuotos informacijos skleidimo jau nepamatysime. Nieko nuostabaus, kad propagandinis šlamštas skleidžiamas tokiose šalyse kaip Kinija, ar juo labiau Šiaurės Korėja ir t.t., kur rėžimas įsišaknijęs taip giliai, kad artimiausiu metu jo niekas ko gero net nesikėsins išrauti. Tačiau prieš ES ir JAV akis vykdomas informacinis genocidas tikrai yra kažkas tokio.
Toks genocidas, ko gero, per daug neatsilieka net nuo Stalino laikų. Ukrainiečiai, nuvertę korumpuotą, prorusišką (iš esmės marionetinę) valdžią, Kremliaus buvo išvadinti nacionalistais, arba dar ekstremaliau, fašistais, o su tokiais Rusija negali palaikyti diplomatinių santykių. Tad pasauliui paskelbta, jog fašistų vyriausybė - neteisėta, o į valdžią turi būti sugrąžinta senoji, nes tik palankios Kremliui vyriausybės yra teisėtos.
Logiškai, toliau sekė pranešimas, jog fašistai skriaudžia rusus Ukrainoje. Ir Rusija yra pasiryžusi juos ginti, pradedant nuo Krymo, kur gyvena daugiausiai rusų. Taip ir prasidėjo įvykiai, kuriuos dabar dažniausiai vadina Krymo krize. Šios krizės kulminacija jau arti - jau šiandien vyksta pseudoreferendumas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos (tekstas rašytas dar prieš paaiškėjant "rezultatams". Dabar rezultatai jau aišku - už prisijungimą prie Rusijos balsavo 93%. Sėdžiu šoke ir negaliu patikėt). Jo rezultatai iš esmės aiškūs dar prieš prasidedant - panašiai kaip bėgimo lenktynėse tarp olimpiečio ir parolimpiečio. Arba rinkimuose į Lietuvos Liaudies Seimą 1940 metais. Ši paralelė tinka labiau, nes iš esmės iliustruoja, jog Putino informacinis genocidas nelabai atsilieka nuo to, ką darė SSRS.
Taigi, dabar prie Lietuvos. Įvykiai Ukrainoje mūsų ganėtinai kompleksuotoje ir niekuo nepasitikinčioje šalyje sulaukė didžiulio atgarsio. Putino režimas šioje krizėje tikrai nepasirodė kaip neagresyvus, minkštas, pūkuotas ir mielas padaras, tad pasipylė „kas bus, jeigu mus užpuls“ svarstymų, prognozių etc. pasiutpolkė. Nes kad ir kaip pažiūrėsi, Lietuva yra Rusijos interesų sferoje.
Į šią pasiutpolkę įsitraukė ir Prezidentė, pareiškusi, jog po Ukrainos gali sekti Moldova ir Baltijos šalys. Remigijus Šimašius jau net spėjo pasvarstyti, kaip Lietuva turėtų gintis karinės intervencijos atveju. Paprastų piliečių lygmenyje pradėtos reikšti abejonės dėl galimo NATO (ne)veiksnumo. Na, trumpai tariant, kilo vos ne masinė psichozė.
Turbūt niekas nepaneigs, jog Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą ne tik kad vyksta tikrai dideliu mąstu (vyko jis jau seniai), bet įvykių Kryme metu dar ir suintensyvėjo. Juo labiau, kad dauguma Lietuvos gyventojų konflikte su Rusija palaiko Ukrainą. Tačiau ar šis informacinis karas artimiausiu metu gali peraugti į realius Rusijos veiksmus, panašius į tuos, kas vyksta Kryme? Asmeniškai nemanau, jog tai yra itin realu.
1) NATO faktorius. Nors teko skaityti daug skeptiškų komentarų NATO atžvilgiu, tačiau tai yra nemažas saugiklis. Nei Ukraina, nei Gruzija - dvi paskutinės Rusijos agresijos aukos - nebuvo NATO narės, tačiau ironiška, jog būtent per minėtus konfliktus buvo pradėtas reikšti skepticizmas šios organizacijos atžvilgiu. Koks būtų NATO atsakas jeigu būtų užpulta viena iš narių yra neaišku, tačiau narystė šioje organizacijoje neabejotinai veikia kaip saugiklis. Reikia didesnių kiaušų, kad veiktum prieš NATO narę, nei Gruziją ar Ukrainą.
2) Karui reikia rimtos priežasties. Suprantu, jog Kremliaus režimas yra razinkų ieškojimo užpakalyje ekspertai, kurie neturėdami realios priežasties kokiam nors veiksmui, ją paprasčiausiai išsigalvoja, tačiau karas negali prasidėti be tikrai rimtos priežasties. Ir tai galioja netgi Rusijai. Juk gyvename ne viduramžiais, kur karai dėl teritorijos būdavo beveik kasdienybė. Iš tikrųjų, net Kryme nevyksta karas, ten vyksta paprasčiausia aneksija, kuriai Ukraina per daug nesipriešina. Karas ten nevyksta ir šūviai neaidi ne todėl, kad Putinas yra taikus pacifistas, branginantis kiekvieną gyvybę, o todėl, kad tam nėra priežasties. Netgi fašistų skriaudžiami rusai nėra pakankama priežastis. Ir netgi abejoju, kad Krymą prisijungęs Putinas išdrįs eiti į Rytų Ukrainą, kur jis tikrai gautų karinį atsaką. Jau nekalbant apie Lietuvą, kuri hipotetiniame Putino „to do“ (liet. tai, ką reikia padaryti) sąraše yra gal kokiam antram dešimtuke.
3) (Potencialūs) karai susilpnins Putino režimą. Sveiko proto Rusijos žmonių sluoksnis Krymo krizės kontekste pirmą sykį priminė apie save – įvyko „Taikos maršas“, smerkiantis kariuomenės įvedimą į Krymą. Kas tikrai yra pakankamai įspūdinga žinant, jog opozicija šiuo metu Rusijoje smaugiama ir dusinama stipriau nei bet kada. Jeigu Putinas tęs savo intervenciją giliau į Ukrainą, nepritariančių tik daugės, ir su laiku jie galbūt net sudarys kritinę masę. Tai reikš karą išorėje su Ukraina, problemas savo šalies viduje ir ekonomines sankcijas iš Vakarų. Šie trys faktoriai neišvengiamai (ir labai ženkliai) susilpnintų Putino režimą, o tai savo ruožtu dar labiau sumažintų žygio į Baltijos šalis (ir konkrečiai, Lietuvą) galimybę.
Nesupraskit klaidingai - Rusija yra pavojingas darinys Lietuvai, ir apskritai visoms Rytų Europos valstybėms. Pašonėje turint tokį agresyvų ir neprognozuojamą kaimyną, reikia būti pasiruošus viskas. Tiesiog kol kas manau, jog būtent karinių struktūrų panaudojimas prieš Lietuvą neatrodo labai realus, o reikšti nepasitikėjimą NATO - nėra realaus pagrindo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!