Kalbėsiu apie ekonomikos mokslą. Tai – viena neapibrėžčiausių disciplinų, kurias mes bandome apibrėžti skaičiais. Kartais pasiseka, kartais nelabai. Vis dėlto, turbūt sutiksit, kad išsilavinusi visuomenė, bent vidutiniškai suprantanti ekonomiką bei finansus, yra labai didelė vertybė. Be abejo, tokia visuomenė neatsiranda iš niekur – tam reikalingas tinkamas švietimas. Tačiau čia ir atsiranda problema.
Nepaisant to, kad labai daug abiturientų pasuka į socialinius mokslus (kas nėra tokia jau ir tragedija, turint omenyje tai, kad išsivysčiusios šalys pasižymi stipriu paslaugų sektoriumi), vis dėlto, palyginti tik nedidelė šalies dalis ekonomiką studijuoja rimtai. Taigi, kas nutinka, kai mes ekonomikos mokomės tik „dėl pažaidimo“? Na, pavyzdžiui, kai mokykloje kokio nors kito dalyko mokytojas pasiima kelias valandas ekonomikos mokymui? Mokiniai, žinoma, susipažįsta su tam tikrais modeliais (paklausa-pasiūla ir pan.), keliais žymiais ekonomistais ir terminais. Vis dėlto, neturint daug laiko mokymuisi ir rimtai į mokslą nežiūrint, nelieka laiko vienam esminiam dalykui – alternatyvoms bei jų analizei.
Tokiu atveju atsiranda apgaulingas supratimo jausmas, kai aplinkiniai atrodo neišmanėliai, o pats ekonomikos mokslas ir finansų rinkos – labai lengvai perkandami bei suprantami pasauliai. Deja, taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.
Ekonomika – mokslas, kuris grindžiamas skaičiais, bet jame neapibrėžtumo daug. Būtina suprasti, kad dauguma modelių susilaukia labai daug kritikos, apskritai pasirodo esą klaidingi ar veikia priešingai nei tikimasi. Gali būti empiriškai įrodytos net dvi viena kitai prieštaringos teorijos. Na, pavyzdžiui, prisiminkim du ekonomistus: Robert Shiller ir Eugene Fama. Jie 2013 m. abu gavo ekonomikos Nobelio premijas už viena kitai absoliučiai prieštaringas teorijas – Fama teigia, kad akcijų rinkos atspindi tikrąsias kainas ir spekuliacijoms vietos ten nėra, o Robert Shiller įrodė priešingai. Ir tai nėra šiaip teiginiai, tai rimtos mokslinės studijos. Ekonomikoje ir finansų rinkose daug „daugiaprasmybės“ ir tai privalu suprasti dar prieš atverčiant pirmą įžanginio vadovėlio puslapį.
Taigi ko vertas „tiesų“ ir modelių mokymasis pačiame pirmame ekonomikos lygmenyje? Ar ne geriau būtų tiesiog mokytis terminus ir ekonomikos minties istoriją – kaip ekonomistai mąstė skirtingais laikotarpiais, kokios idėjos jiems kilo pabrėžiant faktą, jog absoliučios tiesos nėra?
Tokiu atveju mes galime išvengti problemos, kai visuomenė tampa „robotukų armija“ su gan kreivomis rankomis parašytu programiniu kodu. Juk ekonomikoje kritinis mąstymas ir yra svarbiausias. Taigi būtina diskutuoti apie neapibrėžtumus. Kitaip atsiranda rizika iš ekonomikos nesuprantančio padaryti nesuprantantį, bet galvojantį, jog supranta, asmenį. O toks pseudo-mokymas blogiau už nemokymą – žinių padaugėja minimaliai, bet arogancija ir galvojimas, kad žinai, išauga žymiai labiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!