Tikrai, ką mes, moterys, tokio jau padarėm? Ar laimėjom daugiau Nobelio premijų nei vyrai, ar parašėm žymesnių romanų nei vyrai, ar palikom žymesnį įspaudą istorijoje nei vyrai? Ne, tikriausiai atsakytų ne tik XVII – XX a. gyvenę, bet ir šių laikų vyrai. Bet ar turėjo moteris galimybių visa tai padaryti? Ar moteriai buvo atvertos visos kūrybos durys?
Tai būtent ir bando atskleisti V. Woolf savo knygoje. Apie moterį, kuriančią moterį ir su kokiomis kliūtimis jai reikėjo susidurti įvairių amžių sandūroje. „Moteris ir literatūra“ - tokia šios esės tema. Kokios tos moterys yra arba kokią literatūrą jos kurią, arba kokia yra literatūra apie jas? Kaip teigia V. Woolf, „grožinėje literatūroje, ji valdė karalių ir užkariautojų likimus, o iš tikrųjų - tapdavo verge kiekvieno vaikėzo, kurio tėvai prievarta užmaudavo žiedą jai ant piršto. Knygose jos lūpos taria poetiškiausius žodžius, išsako tauriausias mintis; o iš tikrųjų ji vos tepaskaitė, vargiai mokėjo rašyt ir buvo savo vyro nuosavybė".
Iš tikrųjų, kokias galimybes turėjo moteris tais laikais? Kai visas jos darbas buvo auginti vaikus, sėdėti namie, ruošti maistą vyrui. Savų pinigų gali turėti tik tiek, kiek duos vyras. XIX a. pr. vidurinio luomo šeima teturėdavo tik vieną kambarį - svetainę. Moteris rašytoja būdavo priversta kurti bendroje svetainėje, sėdėdama kartu su vaikais.
J. Austen slėpė savo rankraščius net nuo artimiausių žmonių, dangstė juos sugeriamojo popieriaus lapais. Ir koks požiūris buvo į kuriančią moterį? Knygoje paminėta viena kunigaikštienės knyga, apie kurią Dorothy Osborne atsiliepia: „Akivaizdu, kad ši vargšė moteris truputį nesveiko proto, antraip jai į galvą nešautų rašyti knygų ir eilių; aš ir dvi savaites nemiegojusi nieko panašaus nesugalvočiau“.
Bet ar viskas buvo taip jau blogai? J. Austen, seserys Brontės parašė genialius ir puikius romanus, žinomus ir skaitomus ir šiais laikais. Nors Woolf knygoje pakritikuoja Ch. Bronte už per pigiai parduotą romano rankraštį ir jeigu ji būtų geriau pažinusi judrųjį pasaulį, miestus, sukaupusi daugiau gyvenimiškos patirties, turėjusi galimybė plačiau bendrauti su žmonėmis, būtų parašiusi dar geresnį romaną.
Kas būtų jei apverstume visą tai iš kitos pusės ir moterų vietoje pastatytume vyrą? Tarkim L. Tolstojus būtų „užsisklendęs nuo likusio pasaulio“ ir drauge su ištekėjusia moterimi apsigyvenęs vienuolyne, pavyzdžiui, gal ir būtų patyręs kokią prasmingą gyvenimo pamoką, bet kažin, ar būtų parašęs „Karas ir taika“.
Arba sužinotume, kad Shakespearas iš tikro buvo visai netalentingas, o už jį romanus parašė sesuo (tokia galimybė būtų, jei jo sesuo nebūtų anksti mirusi). „Moterys , kaip ir vyrai, turi daugiau interesų - ne vien amžinąjį rūpinimąsi namais“ - argi šios citatos mes nepritaikome sau ir šiais laikais? Kaip teigia Woolf, „duokite jai kambarį ir penkis šimtus svarų per metus, suteikite jai galimybę sakyti, ką galvoja, ir praleisti maždaug pusę to, apie ką ji dabar rašo, ir vieną gražią dieną ji sukurs nepalyginamai geresnę knygą“.
Nuostabi knyga: nemoralizuojanti, nemokanti, o bandanti į viską pažiūrėti humaniškai. Rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems ir visoms. O į užduotą klausimą, pradžioje paminėtoje citatoje, kuo gi galėtumėt pasiteisinti, taikliau autorė atsakyti ir negalėjo: „Jeigu ne mes (moterys), niekas neplaukiotų šitomis jūromis ir nedirbtų šių derlingų žemių. Mums teko pagimdyti ir ligi kokių šešių ar septynių metų maitinti, prausti ir mokyti tuos visus tūkstantį šešis šimtus dvidešimt tris milijonus žmogiškų būtybių, kurios, kaip teigia statistika, šiuo metu gyvena pasaulyje. o tam reikia laiko, net jeigu kas nors ir padeda“.