Pirmiausia šią knygą turėtų perskaityti keturkojų globėjai - tikrai patirs euforiją. Rekomenduočiau ją ir tokiems kaip aš - nesusipratėliams, kad geriau suvoktų, kad jie ne įsivaizduoja, o iš tiesų taip yra: jokio kito draugo keturkojų šeimininkams taip nereikia kaip šuns. Kodėl taip yra - paaiškinimą tikrai rasite knygoje. Net jei priklausėte ar priklausote kategorijai tų, kurie perskaitę J. Biliūno novelę „Brisiaus galas“ gali laisvai pasakyti, kad šeimininkas gerai pasielgė, nes šuo buvo jau senas ir nebereikalingas...
Knygos pasakojime sentimentalumas dera su vyrišku santūrumu, kurį sustiprina žavėjimasis šunimi: visgi ne koks šunėkas, o tigrinis bokseris Bulis! Savitą koloritą knygai suteikia ir paskutinėms R. Granausko knygoms būdinga saviironija: pasišaipoma, kad žmona tapo judviejų (autoriaus ir šuns) tarnaite, šmaikštus šuns pirkimo kelionės aprašymas. Na, o tokį savęs ir šuns supanašėjimą taip ironiškai turbūt tik R. Granauskas galėtų aprašyti: „Motina mieliausia: taigi mudviejų snukiai panašūs vos ne kaip du vandens lašai! Abiejų tokios pat bukos nosys, šalia tų nosių nutįsę žemyn platūs žandai... Štai kodėl kaimynės kiekvienąkart negali sulaikyti šypsenų!“ (p. 46).
Šią knygą turėtų perskaityti ir besirengiantys įsigyti keturkojį globotinį, ypač paaugliai, kad galėtų suvokti, jog už kiekvieną draugystę ir ištikimybę reikia mokėti. Žmogus turi sąžiningai sau atsakyti į klausimą, ar pajėgs atsisakyti daugelio kitų paprastų gyvenimiškų malonumų, kad užsiaugintų tikrą savo draugą, o ne padarą, šiurpinantį savo staugimu ir kitokiu netinkamu elgesiu kaimynus. Viena, kai šunį augina senyvas laisvą darbo grafiką turintis rašytojas, kita - darbais apsikrovęs dinamiško pasaulio modernus žmogus...
Manau, kad ši knyga susilauks tikrai daug skaitytojų, nes parašyta talentingo pasakotojo. Atrodo, ką daug būtų galima papasakoti apie šunį ir jo šeimininką - puslapį, gal du... O čia visa apysaka. Paprasta, gyva, gaivi kalba. Juk nemaža dalis šių laikų rašytojų kūrinėlio nesurezga neprikarstę keiksmažodžių kaip šių laikų gyvenimo kasdienybės, o R. Granauskas atsiperka tik eufemizmu „liatj“.
Galų gale tai knyga apie...meilę: „Yra vienas klausimas, kurio aš labai nemėgstu: o kokie tau buvo praėję metai? (...) O jeigu šito paklaustum Bulio, ir jis mokėtų kalbėti, ką jis atsakytų? Ar tik neatsakytų šitaip: – Man šitie metai neprabėgo tuščiai. Aš kiekvieną dieną labai mylėjau savo šeimininką“ (psl. 161).