Mintis paini, kaip ir visas romanas, kuriame tarsi susikerta skirtingi laikmečiai bei tai, kas egzistuoja (esybė) ir tai, ko nėra (nesybė, kitaip dar vadinama annata).
Pagrindinis (žmogaus pavidalo) veikėjas Gabrielius, programuotojas, atvyksta į dvarą pailsėti bei atgauti ramybę į dvarą, kuriame jokie automobiliai, telefonai ar kompiuteriai neleistini. Nuo pat pirmos dienos jaunuolį stebina įvairios mistinės būtybės, kurių čia apstu. Tačiau dvaras dvelkia paslaptingumu ne tik dėl neįprastų būtybių, bet ir dėl įvykių toje teritorijoje. Gabrielius keistų būtybių nevengia, o priešingai, bando jas geriau pažinti. Nors jos pasirodo tik epizodiškai ir išnyksta, tačiau kelia didelį susidomėjimą.
Nesybės, su kuriomis susiduria Gabrielius, suklasifikuojamos enciklopediškai ir, reikia pastebėti, apibūdinamos neįtikėtinai šmaikščiai. Štai, viena annata, pavadinimu kyras, „per metus, dažniausiai rudenį, surūko pusę cigaretės, tačiau, išnirdama į paviršių užplėšti dūmo, visuomet pasiima visą pakelį - o jeigu kas paprašytų? - nors puikiai žino, kad nė viena kita annata nerūko. Manoma, kad šis rūkymas yra neišsenkantis visų rūkų šaltinis“. (p. 221) Kūrinys maloniai stebina ne tik šmaikštumu, bet ir originalumu bei vaizdinga kalba.
Romane gausiai cituojama Judo Evangelija, ir tai kelia klausimą, kuriam kūrinio veikėjui priskirtas išdaviko vaidmuo. Primityviai, tačiau logiškai atrodytų, kad tai pats Gabrielius, išdavęs brolį, tačiau viskas, kaip ir reikia tikėtis, kur kas sudėtingiau ir painiau. Romano pabaiga tarsi atsako į visus iškilusius klausimus, tačiau ir čia niekas nepateikiama „ant lėkštutės“ - paliekama pakankamai erdvės skaitytojo interpretacijai.
Pavadinimas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ tarsi pasako, kad pagrindinis veikėjas čia - ežeras, o visi kiti, šalutiniai veikėjai, susispiečia aplink jį. Iš tiesų, romane labai didelis dėmesys skiriamas šiam vandens telkiniui, jis - visa ko centras, visi įvykiai nutinka jame ar šalia jo. Ežere gyvena mistinės būtybės, tai - tarsi paslaptis, kuri užginta žmogui. Knygos viršelis (Astos Puikienės) puikiai reprezentuoja romano turinį - jis dvelkia paslaptimi.
Autorius itin meistriškai ir vaizdžiai pasakoja istoriją, ir kartais nė pats nepajunti, kaip atsiduri mistinių įvykių sūkury. Šią knygą rekomenduočiau visiems, norintiems šaltais žiemos vakarais pabėgti nuo rutinos ir praleisti laiką su GERA KNYGA.