Šis glaustas autoriaus pristatymas, kuriame minimos net dvi premijos už knygą, suintrigavo pažiūrėti, ką įdomaus rado jaunieji Lietuvos prancūzų kultūros mylėtojai nebe visai jauno kanadiečių rašytojo kūryboje. Ir nenuvylė.
Knyga kelia daugiau klausimų negu pateikia atsakymų. Tai diskusinė knyga apie šiuolaikinio gyvenimo iliuzijas, tariamą paprastumą arba sudėtingumą. Apie tai, kad lazda turi du galus ir kiekviename yra sava teisybė ir savas melas. Gyvename reliatyviame pasaulyje, kuriame daugelis remiasi skirtingais dekalogais ir stengiasi manipuliuoti teisindami savo poelgius. Kad tuščiai nežaisčiau frazėmis, pagrįsiu jas keletu citatų:
„Nugalėtojo įstatymai visuomet galioja atbuline tvarka. Sevitjicas buvo teisus: jei mano kliento bendražygiai būtų laimėję karą, jo vardu būtų pavadinta mokykla, o jo kaltintojai būtų tupėję vienutėje ir lauktų teismo valandos. Nobelio taikos premija buvo skiriama teroristams ne šiaip sau: tik žudydami jie įtikino visą likusį pasaulį, kad jų svarbi veikla yra teisėta“ (p. 238)
„...teismas galėjo teisti tik kaltinamuosius, ir teisingumas čia niekuo dėtas, jei prieš teismą beveik niekada nestodavo išbalansuoto pasaulio strategai ir masinių žudynių iniciatoriai, siekiantys iš to pasipelnyti“ ( p. 254)
„Kare viskas bjauru, net taika, kuri įsivyrauja jam pasibaigus.“ (p. 235)
„Dėl ko žmonės vartoja narkotikus? Dėl ko žudo? Kad ką nors pajaustų? Yra pakankamai kvanktelėjusių žmonių, šokančių nuo tilto su guma, pritvirtinta prie kojų... Kodėl? Dėl adrenalino? Adrenalinas ir heroinas skiriasi tik savo substancija, bet tikslas yra tas pats: pajusti kaifą. Tarsi tame atrastum išsigelbėjimą. Bet kaip galima smerkti narkomaną, kai televizija mirga nuo reklamuojamų automobilių, kurių greitis - tikra palaima“ (p. 260)
Bandydamas rasti bent kokį pateisinimą savo ginamojo nusikaltimams paaiškinti, tarptautinis nepriklausomas advokatas iš pradžių nori suvokti, koks iš tiesų buvo jo ginamasis, kas lėmė, kad jis pavirto tokiu pabaisa - cinišku šaltakrauju žmogžudžiu. Mėginimas suprasti vieną žmogų virsta apibendrintais apmąstymais apie žmogaus prigimtį ir visą žmoniją.
Prisidengiant skambiais šūkiais bandoma pateisinti bet ką: „...pasaulis iš tiesų yra per didelis ir pernelyg sudėtingas, kad vienu kartu pamatytum ką nors daugiau nei mažytį lopinėlį. Gyvenimas sutilpo į atliktos pareigos rėmus, kad ir kokia ta pareiga būtų, užkrauta nežinia kieno ir kam. „Aš tik atlieku savo pareigą.“ „Svarbiausia tautos interesai.“ „Viešpats su mumis.“ Štai kelios skambios frazės, nuo kurių gali apsvaigti ir ryte neskaudės galva, bet jos atspindi tik mažytę realaus pasaulio dalelę.“
Galų gale svarbiausia, advokatas pats pradeda suvokti save, savo prioritetus. Šiame retorikoje paskendusiame pasaulyje aiškūs yra keli paprasti dalykai ir jų reikia laikytis. Pirmiausia - šeima.
Lyg įspėjimas apie vis dažniau pasaulyje pasigirstančius vaikų ar paauglių žiaurumo proveržius nuskamba šie romano sakiniai: „Duokit vaikui į rankas šautuvą ir labai greitai jis taps mokyklos karaliumi, o jo pavaldinių gretos ims pavojingai greitai tirpti.“
Nors romane vaizduojama neįvardinta valstybė, atitikmenų galėtume rasti ne vieną: žiniasklaida kasdien pateikia vienokių ar kitokių politinių perversmų ar konfliktų interpretaciją. Nuosekliai atskleidžiamas ir žmogaus supabaisėjimo procesas. „Duokite jam ginklą - ir turėsite pabaisą. Paskelbkite karą - ir turėsit šimtus, tūkstančius pabaisų. Tokia tiesa. Tai ką? Reikia sakyti karui - ne? Bet tada teks pasakyti tą patį ir naujiems automobiliams, ir plastinei chirurgijai. Reikia atsisakyti to, kas maskuoja nusidėvėjimą, nuovargį, gležnumą - mūsų paprastą, nepataisomą mirtingųjų gyvenimą“.
Nors knyga ne apie Lietuvą, bet daugelis tiesų yra mūsų šiandienos aktualijos istorija apie tai, kad nuo šunsnukio iki politiko - vienas žingsnis. Knygos personažas teigia: „Pardavinėti dešreles, savo kūną ar sielą - tas pats. Kartais nėra pasirinkimo visos tos pasakos apie lygybę, žmogaus teises ir bendrybę - grynas melas. Netiesa. Kai kurie yra lygesni už kitus. Išmokau šią pamoką.“
Taip, tai sena pamoka, kurią dar 1945 m. perteikė Džordžas Orvelas apysakoje „Gyvulių ūkis“, alegoriškai skelbdamas: visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai yra lygesni už kitus.
Kiekvienas turi ir gina savo tiesą. Skaudi ji ir Viktoro Rošo - Pabaisos: „Bet galbūt vieną dieną suprasit, kai jūsų krašte išsilaipins galingos svetimšalių pajėgos ir vieną po kito išžudys visus, kuriuos mylite. Pajusit, kaip sukyla neapykanta. Jis sugaudys jus visus, sudegins jūsų namus, išprievartaus jūsų žmoną, matant jųdviejų vaikams, paskui išprievartaus vaikus ir tada sutraiškys jų galvas į sieną, o jų smegenys užtikš ant jūsų. Tada, galbūt tada galėsite man pasakyti: suprantu“.
Kad ir kokie tūžmingi bebūtų, neatrodo šie žodžiai tušti, nesunkiai galime juose atpažinti praėjusio amžiaus savo tautos istorijos skaudžiuosius puslapius, susišaukia jie su tremtinių kančia. Yra tik vienintelis skirtumas. Esminis. Žmogiškumas. Kas bebūtų, žmogus turi išlikti žmogumi.
Prie tokios išvados prieina ir pagrindinis romano personažas advokatas Fransua Ševaljė. Tik betarpiškai susipažinęs su tiriamos bylos kaltinamojo Viktoro (Pabaisos) aplinka, pavaikščiojęs jo keliais, pabendravęs su likusiais gyvais Viktoro pažįstamais, jis supranta, kad šiame beprotiškame pasaulyje tikra yra tik meilė ir žmogiškasis teisingumas.
Nepasakoju knygos siužeto, kad skaitytojui nepradingtų noras pačiam kartu su autorium pasigilinti į gyvenimo dviprasmybes, mokytis atpažinti diplomatiškus manipuliatorius ir galbūt įsitikinti, kad tiesa yra ne taip paprastai matoma. Ne veltui liaudis sako: vienas Dievas žino...