Per šias rudenines moksleiviškas atostogas, nors ir trumpas, mano bei mano draugės šeimos išsiruošė į klaidžiojimus po Pietų Italijos regionus Apuliją (ital. Puglia) ir Kampaniją. Klaidžiojimus, nes iš tiesų keliavome daugiausia spontaniškai ir iš nuojautos, beveik nesusiplanavę. Beje, pasiklysdavome taip pat dažnai. Pasirinkome keliauti rudenį, ne sezoniniu metu, nes tada mažiau šurmulio ir turistų, taigi ir kainos žemesnės - ne tokios turistinės.
© Shutterstock nuotr.

Kelionė iš anksto nebuvo skrupulingai suplanuota, buvome nusipirkę tik skrydžio bilietus „Vilnius-Roma“ (ir atgal) bei užsirezervavę automobilį. Per daug neanalizavę Italijos žemėlapių ar interneto tinklaraščių, pasirinkome šiuos du regionus dėl paprastų priežasčių - gero oro ir paplūdimių.

Taigi, spalio 24 dieną atskridę į „Roma Ciampino“ oro uostą pigia skrydžių bendrove, išsinuomavome septyniavietį automobilį ir šovėme į Pietus nuo Romos. Užsukti į Romą nesiruošėme, nes tai didžiulis ir triukšmingas miestas, kuriam reikėtų paskirti atskirai bent keturias dienas. Štai važiavome Vakarine Italijos pakrante link pirmojo sustojimo Teračinos miestelyje.

Tai ne itin išskirtinis pajūrio miesteliūkštis, šurmuliuojantis vasarą, na, o rudenį gana ramus. Atvykę į Teračiną, dar neturėjome „pastogės“, o buvo jau vėlu, tad teko šiek tiek paplušėti, kol suradome geros kainos bei padorų „B&B“ (Bed and Breakfast; liet. nakvynė ir pusryčiai). Tame miestelyje praleidom dvi ramias dienas, oras buvo puikus (24-26 laipsnių šilumos, kaip rudenį tai labai daug)…

Išbandėme tikrą itališką picą, kuri vadinosi „Al metro“ ar kažkaip panašiai: tai iš tiesų 1 metro ilgio pica, kurią sudaro keturių skonių atkarpos. Užteko visiems šešiems! Na, o itin įsimintinas desertas buvo picos tešla su „Nutella“ viduje. Mm… Ką dar ten nuveikėme? Na, nieko ypatingo, tiesiog „turistavome“, vaikštinėjome mažu, bet gražiu bei gana jaukiu senamiesčiu, aplankėme keletą įspūdingų bažnyčių. Taip pat deginomės beveik tuščiame pliaže, kuris šiek tiek primena Los Andželą savo šviesiu smulkiu smėliuku ir savo pločiu. Labai smagu buvo po miestelį važinėtis išnuomotu dviračiu ir gėrėtis pro šalį lekiančiais vaizdais.

Klajojimai po Italiją: stipri itališka kava ir kalnuotos pakrantės
© Shutterstock nuotr.

Praleidę dvi saulėtas dienas Teračinoje, toliau leidomės pakrante žemyn. Pakeliui į savo dienos tikslą - Amalfio pakrantę - užsukome į kerinčiai baltą ir neįtikėtinai gražų, nors ir mažą, miestelį, pavadinimu Sperlonga. Čia trumpai pavaikštinėjome po ant kalno įsikūrusį senamiestį, išsimaudėme labai švarioje, smaragdo spalvos jūroje. Išgėrę kavos išvykome toliau, nors gal dar ir būtume pasilikę šiame charizmos tikrai turinčiame mini kurorte.

Toliau važiuodami pakeliui užsukome į uostamiestį Gaeta, tikrai mažiau įspūdingą nei Teračina ar Sperlonga. Trumpai pavaikštinėję bei papietavę, nuriedėjome tolyn lik Amalfio pakrantės. Va čia tai buvo važiavimas! Nepaisant nuostabių pakrantės vaizdų (kalnai, jūra, išsibarstę miesteliai) važiavimo sąlygos buvo tikrai tragiškos. Visų pirma, temo, o mes nelabai žinojome, kaip ten nuvažiuoti (kaip jau minėjau, tikrai ne preciziškai planavome savo kelionę), tad tekdavo klausinėti vietinių ir ne kartą nuklysti į šalį.

Kalnų keliukai buvo neįtikėtinai siauri ir beprotiškai vingiuoti, o vairuotojai čia lėkė it pašėlę (taip, lietuvių vairuotojams čia nėra ir ko lygintis). Taigi, mūsų vairuotoją ištiko mažas šokas, tačiau šiaip ne taip apie 23 valandą jau buvom atvykę į vienintelį iš anksto rezervuotą būstą Furore mietelyje. Važiavome gana ilgai, apie 3,5 valandos, tad atvykę buvome labai pavargę, na, o mūsų vairuotojas buvo visai nusikamavęs…

Tačiau kitą rytą, pamiršę visus vakarykščius sunkumus, visi vėl buvome žvalūs ir džiaugėmės įspūdinga, žalia ir žydinčia kalnų gamta. Furorės miestelis, kuriame nuomavomės butą, yra visai mažytis, įsikūręs aukštai, tikrai aukštai kalnuose. Nors atsikėlus ryte pro langą matydavom jūrą, iki jos nusigabenti nebuvo taip paprasta. Tai užtrukdavo apie 30-40 minučių vinguriavimo serpantinais žemyn bei klaidžiojimo aplinkuj (kaip tikri „hipsteriai“, neturėjom vietos žemėlapio). Nepaisant šių nepatogumų, Furorės miestelis buvo tikrai žavus: keletas vietinių kavinukių (kuriose tuo metu jau nebebuvo nė kvapo turistų, tik vietiniai) miestelio centras: „supermarketas“, vaistinė ir baras, kur vietiniai senukai gerdavo kavą ir lošdavo kortomis. Tai ir buvo visas miestelis, todėl ten buvo palaimingai ramu ir gera.

Šioje vietoje nusprendėme pabuvoti ilgėliau, kad galėtume atsipūsti ir pažinti regioną ir jo apylinkes - čia tikrai buvo, ką pamatyti. Todėl čia praleidome net penkias dienas: nuo spalio 26 d. iki spalio 31 d. Per šias dienas spėjome ir pailsėti, ir pakeliauti. Visų pirma, aplankėme aplinkinius Amalfio pakrantės miestelius: Amalfį - pagrindinį kurortinį miestelį šiame regione, taip pat apžiūrėjome Positano, Maiori, Minori, Ravello, Praiano.

Visi šie miesteliukai gana panašūs - įsikūrę aukščiau ar žemiau kalnuose, pilni mielų kavinukių ir tratorijų, maži ir jaukūs. Labiausiai savo atmosfera patraukė Ravelas, esantis aukštai kalnuose - apie 500 metrų virš jūros lygio - jis stebino gražiais vaizdais, siauromis gatvelėmis, vaizdingais vynuogynais. Kaip vietiniai mums pasakojo, vasarą ir vėlyvesnį pavasarį šie miesteliai yra tiesiog sausakimši turistų, o kainos tiesiog „kosminės“, tad dar kartą apsidžiaugėme, kad keliaujame ne sezono metu. Čia gyvendami daug prisismaguriavome: valgėm vaisius, pirktus iš vietinių žmonių (mandarinai, apelsinai, bananai, persimonai…), taip pat lepinom gomurį šviežiais, vietinių gamintais sūriais rikota, mocarela. Tiesiog palaimingi skoniai! Ypač skanu su šviežiu traškiu batonu ir vytintu kumpiu (čia jis, beje, taip pat nuostabus!).

Lietuvoje tokio šviežumo ir skanumo produktų rasti nelengva. Apkeliavę aplinkinius Amalfio miestelius ir prisiilsėję, vieną dieną paskyrėm Neapoliui. Neapolis - Kampanijos regiono sostinė. Važiavimas nuo Amalfio iki Neapolio užėmė apie pusantros valandos. Pasiekę Neapolį, buvom priblokšti! Ir ne iš gerosios pusės! Siaubinga nešvara, netvarka ir visur aplink knibždantys „originalių“ prekių ženklų pardevinėtojai sudarė itin slogų įspūdį. O jau eismas! Atrodo, neapoliečiams eismo taisyklės negalioja. Visi užlindinėja ir pypsi, va čia tai itališkas temperamentas! Štai ir dar kartą mūsų tvarkingą lietuvį vairuotoją suėmė mažas šokas, o streso kelyje buvo pakankamai visiems šešiems keleiviams…

Grįžę ir pasibaisėję Neapoliu, labai džiaugėmės grynu oru ir kalnų vaizdais Furore, tai buvo tikra atgaiva. Na, o paskutinę dieną praleidome visai neturistiškai. Buto, kurį nuomavome, savininkai buvo labia malonūs bei draugiški žmonės ir mes su jais iškart susibendravome. O štai paskutinę vizito dieną jie pasisiūlė mus pavedžioti kalnų keliais, nusivesti į „haikingą“.

Italijoje vyko Apelsinų mūšis
Italijoje vyko Apelsinų mūšis
© Reuters/Scanpix

Sutikome, nes po tokių picos porcijų visiems norėjosi pasportuoti. Būtent tą dieną kaip niekad svilino saulė ir buvo ypač karšta. Žygį pradėjome vienuoliktą ryto ir grįžome atgal tik trečią dienos. Dar niekada nebuvau taip nusivariusi nuo kojų! Ėjome tikrais sportiniais takais, kurie beveik visą laiką kilo aukštyn ir tik retkarčiais pasisekdavo šiek tiek pailsėti leidžiantis žemyn. Pakeliui vedlys, kaip tikras vietinis, mums, neišmanėliams turistams, priskynė įvairių gamtos gėrybių. Paragavome kaktuso vaisių, šviežių figų, graikinių riešutų, apelsinų ir dar kažin kokių nepažįstamų rausvų uogų. Ir visa tai- nemokamai, tai gamtos vaišės! Kaip skanu tai buvo, sunku net apsakyti, nes nusikamavusiam žmogui skanu veik bet kas.

Na, pakaks apie tai. Kitą rytą, spalio 31 dieną, išvykome iš Amalfio pakrantės ir patraukėme link kitos - Rytinės Italijos pakrantės, kur planavome apsistoti kuriame nors iš daugelio pajūrio miestelių. Kelionė truko ilgai, apie 3 valandas, tačiau buvo daug mažiau varginanti nei kelionė į Amalfį. Kelias buvo tiesus ir aiškus, važiavome autostrada. Apie pietus pasiekėme pajūrio miestelių virtinę, kurioje buvo išsirikiavę Bari, Molfetta, Barletta, Trani ir dar daug kitų pajūrio gyvenviečių.

Važinėjome po šiuos miestukus, bet niekaip negalėjome išsirinkti patraukliausio, kuriame norėtume apsistoti. Galiausiai pasirinkome Tranį, dėl gražaus uosto ir daugybės įspūdingų butikų. Susiradome „B&B“ netoli uosto miestelio senamiestyje už visai gerą kainą (tik nereikia bijoti derėtis!). Kaip tik tą dieną buvo Helovinas, tad aš bei dvi draugės susiruošėme į klubą pažiūrėti, kaip italai švenčia. O švenčia neblogai, net šiame mažokame miestelyje klubas buvo tiesiog sausakimšas, iš tiesų žmonės į jį tiesiog fiziškai netilpo… Muzika buvo gera, tad susidarėme neblogą įspūdį apie Italijos naktinį gyvenimą. Tranyje praleidome dvi dienas, bimbinėdami po senamiestį ir miestelio apylinkes pėsčiomis. Miestelis paliko malonų paprastumo bei jaukumo įspūdį.

Lapkričio antrą patraukėme toliau: kaip nepataisomi klajokliai, negalėjome ilgai pasilikti vienoje vietoje, kai Italija tokia didelė ir tokia graži. Norėjosi kuo daugiau pamatyti. Važiavome nuo Tranio į šiaurę, į Gargano pusiasalį, kur galvojome praleisti dvi naktis. Ten atvykę gėrėjomės tiesiog įspūdinga gamta, kalnų vaizdais… Bet atvykę į Gargano sostine laikomą miestelį Vieste nustebome - beveik visos parduotuvės uždarytos, turistų nematyti. Nors ir labai gražus, šis miestas mūsų nesuviliojo. Ką ten veikti? Gal tik kokie du viešbučiai priiminėjo turistus visam mieste, todėl kainos buvo užkeltos. Šiek tiek nusivylę, nurūkome toliau Gargano pusiasaliu. Tačiau ir kiti miesteliai pasirodė apytuščiai ir ne itin patrauklūs. Tada nusprendėme visai pakeisti planą ir keliauti į Romą! Ten tai tikrai bus ką veikti.

Į Romą atvykome apie 22 valandą, nes kelias nuo Gargano iki Romos - ilgas. Neturėjome vietos nakvynei, tad ėmėme ieškoti laisvų vietų ne per brangiausiuose viešbutukuose. Pasiteiravome penkiuose, septyniuose, dešimtyje viešbučių toliau nuo Romos centro ir niekur laisvų vietų šešiems žmonėms neradome! Viešbučių registratoriai vis stebėjosi, kaip mes atvykome į Romą nesusiradę nakvynės. Buvo jau 23 valanda, vis dar neturėjome vietos… Pradėjome nerimauti, bet dar nepuolėme į neviltį - nesiruošėme nakvoti automobilyje. Patikrinę dar kokius penkis viešbučius pagaliau suradome šešias laisvas vietas viename ne itin išvaizdžiame „hotelyje“. Ir kaina ne pati geriausia.

Roma
Roma
© Shutterstock nuotr.

Na, ką gi… Pasilikome. Pamoka, kad važiuojant į Romą, nakvynę reikia suplanuoti iš anksto. Romoje turėjome dvi laisvas dienas, tad galėjome šiek bei tiek jos apžiūrėti (nors, kaip minėjau, norint iš tiesų pažinti Romą, reiktų bent 4-5 dienų.). Automobilį palikome nepigioje stovėjimo aikštelėje. Nenorėjome rizikuoti automobilio sveikata važinėjant nepažįstamo milijoninio miesto gatvėmis. Taigi, patraukėme pėsčiomis. Gyvenome netoli Termini stoties, todėl pagrindiniai objektai nebuvo labai arti, nors ir ne per toliausiai.

Turėjome šiek tiek pasportuoti (nors, aišku, galima po Romą važinėti metro.) Keliavome daugiausia turistiniais maršrutais: aplankėme Barberini ir Repubblica aikštes, Trevi fontaną, Panteoną, S.Maria Maggioria bažnyčią, Šv. Petro baziliką, Vittorio Emanuele II aikštę, pamatėme koliziejų. Kadangi tai buvo ne pirmas mūsų vizitas Romoje, norėjosi pamatyti kokių įdomesnių, ne tokių turistinių vietų. Paieškoję informacijos internete suradome nemažai pasiūlymų ir nusprendėme apžiūrėti bent keletą siūlytų netipiškų objektų. Vakare patraukėme link Tastevere rajono, nes apie jį radome daug gražių atsiliepimų.

Trastavere rajonėlis galėtų būti palygintas su Užupiu Vilniuje: pilnas mažų kavinukių, parduotuvėlių, jaukus ir senas. Trastevere suradome kavinę su „TripAdvisor“ kokybės ženklu (tai padeda renkantis tarp daugybės panašių kavinių), ten skaniai pavakarieniavome. Po vakarienės dar paslampinėjome upės pakrante, po to užkilome į Aventine kalvą, kur nuo Cavalieri di Malta aikštės atsiveria įstabus Romos vaizdas. Šią vietą lankėme vakare, jau sutemus, todėl Roma iš viršaus atrodė paslaptinga ir romantiška. Netoli tos aikštės suradome garsiąją rakto skylutę, pro kurią matosi Šv. Petro bazilikos kupolas. Vėlai vakare, nutirpusiom nuo vaikščiojimo kojom grįžom į viešbutį. Kitą dieną kėlėmės puse septynių, nes norėjome be eilių patekti į Šv. Petro baziliką (dienos metu eilės į baziliką beveik kilometrinės.) Bazilika iš tiesų milžiniška, įspūdinga. Begaliniais sukamaisiais laiptais užlipau iki bazilikos bokšto, nuo ten pasirodė kvapą užimantis didingosios Romos vaizdas. Taip pat tą dieną aplankėme didžiulį išparduotuvių centrą už Romos, kuriame praleidom ne vieną valandą… Kitą dieną, lapkričio 5 d., ryte išskridom į lietingąją Lietuvą, kurios, tiesa, jau buvau spėjusi pasiilgti.

Kelionėje stipriausią įspūdį paliko itališką kava, tokia stipri, kad vien pauosčius jos aromato pabustum iš miegų, taip pat nuostabūs kalnuotosios Amalfio pakrantės vaizdai. Taip pat sugrįžti vilios maži ir jaukūs miestukai. Romos vaizdas iš viršaus nuo Šv. Petro bazilikos bokšto dar ilgai išliks ryškus mano galvoje. Iš tiesų, la Bella Italia! (vert. past. Gražioji Italija!)

Ciao!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nerimaujanti būsima motina: kokio dydžio išmoką gausiu? (7)

Rašau kaip sąžininga, bet nusiminusi Lietuvos pilietė. Dirbu specialistės darbą ir mano...

Veiklą pradeda nemokamos psichologinės pagalbos projektas „Tu – ne vienas“

Rugsėjo mėnesį startavo socialinis projektas „Tu – ne vienas!” (www.tunevienas.lt) Kol...

Nerimauja dėl karinės technikos Valkininkuose: kas čia vyksta? (8)

Trečiadienio pavakare DELFI redakcija sulaukė skaitytojo laiško dėl išdėstytos karinės...

Vytauto Landsbergio vidurnakčio skambutis buvo lemiamas (11)

Susitikęs Reikjavike su Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) senjorais, sakė...

Molėtų rudens gėrybių mugėje – pilni karučiai

Kaip ir kasmet, praėjusį savaitgalį, Rudens gėrybių ir amatų mugėn susirinko visų Molėtų...

Top naujienos

Orai: maloniomis permainomis džiaugsimės ne vieną dieną (1)

Pagaliau apie orus galima pasakyti vien geras žinias. Na, beveik. Artimiausiomis dienomis įkyrus...

„Mėlynojo banginio“ žaidimas trylikametės gyvenimą pavertė pragaru: už grotų – kėdainiškis (136)

Mirtį sėjantį žaidimą „ Mėlynasis banginis “ žaidusios Kėdainiuose gyvenančios...

„Real“ treneris sukasi iš padėties: prieš pirmas rungtynes „atkabino“ J. Mačiulį (9)

Po nesėkmingo Europos krepšinio čempionato ne itin maloniai Jonui Mačiuliui prasideda ir sezonas...

Kelios pieno rūšys, kurių geriau negerti (80)

Kai kūdikis gimsta viskas paprasta ir aišku – tinkamiausias maistas motinos pienas. Paaugę vaikai...

Iš Skandinavijos – neslopstantys NT burbulo signalai Iš konferencijos „Lūžio taškas 2017“ (99)

Kaistanti nekilnojamojo turto ( NT ) situacija ir nuolatinės kalbos apie besiformuojantį NT burbulą...

V. Putino vizitas „Yandex“ biure: darbuotojams uždrausta net nueiti į tualetą (135)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį atvyko į „ Yandex “ biurą, norėdamas...

Rusija karui ruoštis pradeda iš anksto: kaip šifruoti jų siunčiamus signalus Iš konferencijos „Lūžio taškas 2017“  (776)

Konferencijos „ Lūžio taškas 2017 “ susitikę Lietuvos krašto apsaugos viceministras...

Prastos naujienos pelėdoms: bemiegės naktys gali baigtis ir rimtomis ligomis (15)

Visuomenėje, kurioje skubama gyventi ir kuo daugiau laiko skirti darbui, geram kokybiškam miegui...

Mentalistas N. Kin su žmona laukiasi pirmagimio (5)

Šią vasarą aukso žiedus sumainę kaunietis mentalistas Nicholas Kin ir Raimonda Balsytė laukia...

Be makiažo pasirodžiusią A. Pugačiovą gatvėje sunkiai pažintų net didžiausi gerbėjai (16)

Gerbėjai rusijos popmuzikos legendą pripratę matyti visuomet pasitempusią ir pasigražinusią. Jos...