Spaudžia lengvas šaltukas, snyguriuoja didelėmis snaigėmis, o aplinkui šventinė nuotaika – nuo Gedimino paminklo matosi ir prakartėlė, ir pagrindinė eglutė, ir pro šalį pravažiuoja šventinis traukinukas.
Šįkart pasivaikščiojimas tesudarė apie 4 kilometrus, į kuriuos reikėtų įskaičiuoti kelionę nuo Vilniaus vartų iki Katedros aikštės, kur prasidėjo ekskursija. Jos metu aplankėme 8 objektus.
Pirmiausiai – Gedimino kalnas, prie kurio buvo papasakota visiems girdėta legenda apie tai, kad prieš 800 m. čia, kur dabar yra Vilniaus centras, kunigaikštis Gediminas buvo atjojęs medžioti iš Senųjų Trakų, kurie buvo tuometinė Lietuvos sostinė. Vilnios ir Neries sankirta buvo patogi medžioklei, nes buvo lengva užspiesti žvėris į kampą. Temstant Gediminas nudobė didžiulį taurą, visi pavakarieniavo ir sumigo. Tada buvo susapnuotas legendinis sapnas apie geležinį vilką ir kalną...
Antrai legendai apie Barboros šmėklą pasakoti ekskursijos sumanytoja iliustratorė Ula Šimulynaitė pasirinkto Lietuvos nacionalinio muziejaus kampą, kuris labiausiai išsikišęs į Žygimantų ir T. Vrublenskio gatvių sankryžos pusę. Čia anuomet stovėjo gynybinės sienos bokštas, kurio pamatus skalavo Neries vandenys, o aplinkui plytėjo pelkės. Tai buvo nuošaliausia Vilniaus vieta. Tame bokšte magas Jonas Tvardauskas Žygimantui Auguistui neva iškvietė Barboros vėlę, tačiau valdovui buvo liepta stebėti neišsiduodant. Tačiau Žygimantas Augustas nepaklausė mago ir puolė apkabinti žmonos vėlę. Šitaip ji ėmė ir pradingo. Barboros Radvilaitės palaikai yra palaidoti Vilniaus Katedros karališkosios koplyčios (dabar Valavičių) požemiuose.
Toliau ėjome palei Gedimino kalną, kur stabtelėjus buvo papasakota jau apie Žygimanto Augusto vėlę. Esą ją ir dabar galima pamatyti per mėnulio pilnatį ant kalno šlaito.
Ketvirtoji legenda – apie Katedros aikštėje, šalia varpinės esančią plytelę, ant kurios yra užrašas „Stebuklas“. Norint, kad jis įvyktų, reikia atsistoti ant plytelės taip, kad kojų pirštai „žiūrėtų“ į „L“ raidę. Tada reikia sugalvoti norą ir du kartus apsisukti pagal laikrodžio rodyklę. Kol mums gidė tai pasakojo, ant plytelės apsisuko 2 senjorės. Negirdėjusios instrukcijos, jos viską padarė taip, kaip buvo papasakota.
Eidami per Katedros aikštę kirtome Kalėdinį miestelį, kuris šiemet visiškai kitoks nei anksčiau – daugybė jaunų žmonių pardavinėja įvairius skanėstus: galima nusipirkti ir kepintų riešutų, ir belgiškų blynelių, ir karšto vyno. Viskas atrodo labai šventiška, nes turgus vyksta po eglutės šviesomis, kurios pritvirtintos prie prekybos namelių.
Toliau ekskursijos organizatoriai mus vedė į Vilniaus universiteto bibliotekos pastato kiemelį, kur vėl paminėjo magą Tvardauską. Pasirodo, jo pasakojimus užrašė jėzuitai, girdėję apie tai pasakojant kunigą Danielių Butvilą. Toliau ėjome į Stiklių gatvelę, kur buvo papasakota legenda apie Tvardausko sandorį su velniu ir dėl to įgytą jo išskirtinumą.
Ekskursija baigėsi Šv. Jonų gatvėje. Sklando legenda, kad čia esančios Šv. Jonų bažnyčios požemiuose buvo laidojami pasižymėję Vilniaus miesto gyventojai. 1600 m. mirė vienas turtingiausių miesto žmonių. Artimieji jį aprengė prašmatniais drabužiais, apkarstė papuošalais, o nakčiai paliko jį saugoti mažam berniukui bažnyčioje. Ryte pravėrus bažnyčios duris viduje buvo didžiulė betvarkė, o aplinkui voliojosi krūvos numirėlių kūnų.
Dar viena legenda, kilusi šalia Šv. Jonų bažnyčios, yra apie Radvilos gaidį. Esą kažkada prieš bažnyčią, kur dabar tuščia aikštelė, stovėjo puošnūs Radvilų rūmai. Čia vykdavo įvairios puotos. Ir kartą prieš Velykas, kai visi pasninkavo, Radvilos rengė didelį pokylį – valgė įvairią keptą mėsą. Šventės kulminacija – ant padėklo nešamas keptas gaidys, kuris atrodė kaip gyvas. Kai tik padėklą padėjo svečiams ant stalo, tai gaidys pašoko ir nubėgo...
Ekskursijos organizatorė Ūla dalyvius nusivedė į Šv. Jonų bažnyčios galerijos požemius, kur pavaišino čiobrelių arbata ir šokoladiniais meduoliais. Pasirodo, šios galerijos rūsiai kažkada buvo ne rūsiai, o pirmasis anų laikų pastatų aukštas, kuriuose veikė smuklės ir parduotuvėlės.
Pasakojimai apie smukles po ekskursijos sužadino apetitą, todėl patraukėme į Antokolskio gatvėje esantį belgišką restoranėlį „Rene“. Tai viena iš nedaugelių vietų, kurioje yra nepageidaujamas žinomas restoranų apžvalgininkas Andrius Užkalnis.
Maršruto atstumas: 4,03 km, vidutinis greitis 2,2 km/val., sudeginta 322 kcal. Jausmas – nuostabus. Matuota su laikrodžiu „Suunto“.