Režisierius kviečia atsidurti karščiausiuose Niujorko klubuose, kuriuose nuo sutemų iki aušros vyksta kova dėl geriausiojo titulo, kad pamatytume išradingus choreografijos meistrus, sugebančius pavergti minias žiūrovų savo išradingais judesiais.
Apie ką mes čia…
Grįžęs iš įkalinimo įstaigos, Donis bando pradėti nauja gyvenimą. Vaikinas puikiai šoka, todėl pritraukia minias turistų gatvėje, kurie sumoka jam už jo pasirodymus, tačiau jam to nepakanka. Šokėjas išsiruošia į Niujorką, kad išbandytų save viename klube. Ten jis sutinka Ają, kuriai pajaučia meilę iš pirmo žvilgsnio, tačiau kad ją užkariauti, jam teks pereiti sunkiausius išbandymus.
Kūrinio vidus
Didelių lūkesčių šiam filmui nebuvo, nes vis dėlto pasižiūrėjus, kas režisierius ir scenaristas, tapo aišku, jog lauks dar vienas saldus meilės pasakojimas su banaliu siužetu, kuriame įterpti šokiai. Paskutiniai „Šokio hip-hopo ritmu“ filmai įrodė, jog scenarijui ten ne vieta - kam kurti kažką įdomaus, jeigu žiūrovai vis vien „suvalgys“ šokių perpildytą juostą.
Čia situacija šiek tiek kitokia, nes bandyta perkelti nemirtingą Šekspyro kūrinį „Romeo ir Džiuljeta“ į dabartinį pasaulį. Nors jeigu ir kūrėjai pradėtų ginčytis, jog taip nėra, akivaizdžiai matomas motyvas iš visų žinomos legendinės istorijos. Du įsimylėjėliai negali būti kartu, nes jų šeimos kariauja tarpusavyje ir neleidžia bendrauti. Tiesiog juokinga, kad taip bandoma pritraukti masinį žiūrovą, o tiksliau žiūrovę, į kino salę. Tuo tarpu filmo dialogai ir patys veikėjų veiksmai priverčia šypsotis, nes tiek daug klišių seniai nebuvo matyti.
Viskas vyksta pagal vieną schemą, todėl negalima nuteisti už šiokį tokį siužeto atskleidimą: susipažįsta, kovoja vienas dėl kito ir įsimyli; atsiranda kliūtis ir žmonės, dėl kurių jie negali būti kartu; viskas išsisprendžia, nesutarimai dingsta ir jie gyvena ilgai ir laimingai. Netgi suvokiant, jog tokie filmai kuriami dėl pinigų, kūrėjams turi būti gėda, jog taip primityviai pristato „n“ kartus matytą juostą tik kitame pavidale, su kitais veikėjais ir kita aplinka.
Veikėjai irgi graudūs. Žiūrint jų atliekamus veiksmus pasidaro liūdna ir kartu juokinga, jog jie taip naiviai ir neskoningai pristatomi. Jokios meilės nesimato pagrindinių herojų akyse, tik šaltumas, na, išskyrus Donį, pas jį bent kažkiek emocijų buvo, ko negalima pasakyti apie Ają. Labai klaiki mergina, kuri daro tai, kas jai užeina į galvą, negerbia kitų žmonių darbo ir galvoja, jog yra išskirtinė. Kuriamas „pasikėlusios“ panelės įvaizdis, o tokių gatvėse vis daugėja ir daugėja. Nenuostabu, kai po tokių filmų įtakos dingsta moteriškumas ir atsiranda „barakudiškumas“.
Filmo šokiai, kurie turėtų dominuoti ir atplėšti žiūrovą nuo nykaus scenarijaus atrodo labai prastai, sunku suvokti, kam tada išvis rodyti juos ir skelbtis visur, jog tai šokių filmas. Keli neblogi pasirodymai su būgnais ir daugiau nieko doro nesimatė visą filmo laiką, o galiausiai viskas pradėjo transformuotis į lengvą trilerį. Jokio malonumo nuo vyksiančių pasirodymų ekrane ir visiškai jokios aistros šokiuose, tik mechaninis veiksmų atlikimas prieš kameras. Prastas darbas, labai prastas, todėl jau geriau paimti į ranką kokio kultinio filmo kaip „Purvini šokiai“ DVD ir pasižiūrėti su malonumu, kaip turi atrodyti gerai sukurta juosta šokių tematika.
Techninė juostos pusė
Tokiuose projektuose visada turi dominuoti žvalus ir energija pulsuojantis garso takelis, tačiau čia ir to pasigendame. Vos vienas kitas neblogas muzikinis kūrinys girdimas ir tiek. Netgi kai vyksta šokis, darosi nuobodu ir neįdomu.
Vienintelis šviesus operatoriaus darbas vertas pagyrimo. Gražiai parodytas Niujorkas ir jo naktinis gyvenimas, pasivažinėjimas miestu irgi keri akis. Miesto vaizdai bent kažkiek sugeba kompensuoti pamatyta kraupų filmo vaizdą.
Montažas ir garso montažas silpni, ypač pastarasis silpnai išreiškiamas šokių scenose. Na, o scenų sudėliojimas taip pat kartais atrodo chaotiškai, dėl to nukenčia istorijos tęstinumas. Kaip bebūtų, žiūrėti galima net ir į tokį vaizdą, nes didžiausia klaida tampa kūrėjų „susimovimas“ ties scenarijumi.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kad pritrauktų daugiau žiūrovų, kūrėjai padarė vieną neblogą strateginį ėjimą ties Japonijos rinka, pakviesdami vieną iš jų populiariausių pop dievaičių Boa. Teisti jos nereikia, vis dėlto, ji - dainininkė, o ne aktorė, bet, atvirai kalbant, sunku surasti žodžius, kokia kraupi jos vaidyba.
Pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas Derekas Houghas, irgi debiutuoja plačiuose kino vandenyse. Jis šiek tiek geriau pasirodo už savo kolegę, tačiau kartas nuo karto matėsi jo nepasitikėjimas savimi. Vis dėlto vaikinas pasirodė geriau ir jo akyse buvo bent kažkiek aistros žiūrint į savo partnerę, ko negalima pasakyti apie šaltą kaip ledas Boą.
Willas Yunas Lee, Wesley Jonathanas, Jeffersonas Brownas ir Izabella Miko, suvaidinę antraplanius ir gana reikšmingus personažus, irgi negali pasigirti niekuo ypatingu, o jų vaidyba, kaip ir pagrindinių juostos balandėlių, labai silpna.
Verdiktas
„Ženk pirmą žingsnį“ – tai dar vienas nykus ir banaliai nuspėjamas meilės kupinas pasakojimas apie šokėjus, kurie atranda vienas kitą. Skirtingai nei kiti panašaus pobūdžio filmai, kuriuose dominuoja išradingai patiekimai šokiai, apgaubti puikiais garso takeliais, čia viso to pasigendame ir galiausiai gauname antrarūšį, nekokybišką niekalą.
Bendras vertinimas: 3/10