Matto Bonduranto biografinio literatūrinio kūrinio apie savo protėvių gyvenimą dvidešimtojo amžiaus pradžioje dėka, kiekvienas kino mylėtojas gauna visiškai nepagražintą istoriją apie sunkius ir nepavydėtinus laikus, kai už žmogų kalbėjo ginklai.
Dvidešimto amžiaus pradžia, Amerikos miestai pradeda klestėti, tačiau gatvėse nelabai yra saugu, nes jose karaliauja ginklai bei jų savininkai – negailestingi gangsteriai. Priėmus sausąjį įstatymą, padėtis šalyje dar labiau pablogėjo, net ir valdžios vyrai naudojasi kontrabandininkų paslaugomis gauti alkoholio.
Vienas geriausių savo apskrityje, brolių Bondurantų klanas, gaminantis švariausią viskį grafystėje, nesiskundžia pajamomis, gautomis iš alkoholio pardavimų, tačiau atėjus į šalį krizei net ir jiems kyla didelis pavojus, kai į miestelį atvyksta specialusis agentas, reketuojantis aplinkui visus šio neįprasto užsiėmimo savininkus.
Labai keistas jausmas, kai kelis metus iš eilės nepasirodo jokių filmų apie gangsterius ir mafiją, nebent vienas geresnis į kelis metus. Tačiau šiais metais net keturi labai įdomūs projektai pasiekia žiūrovus, todėl juos yra itin sunku vertinti.
Naujos kartos mafija juostoje „Kazino apiplėšimas“, septintojo dešimtmečio gatvių karaliai juostoje „Ledinis“, greitai pasirodantys penktojo dešimtmečio stilingieji nusikaltėliai juostoje „Gangsterių medžiotojai“ ir, žinoma, šis, sauso įstatymo laikotarpį vaizduojantis filmas.
Maloniausia yra stebėti visos šios kriminalinės problemos Amerikoje ištakas, todėl režisieriaus Johno Hillcoato darbas labiausiai intriguoja savo turiniu. Dėl knygos, kurią puikiai ekranizavo australų režisierius, mes gauname solidų pamatą, padedantį orientuotis šioje niūrioje ir gana sunkioje epochoje. Vienas svarbiausių kozirių, kurį labai subtiliai naudojo kino kūrėjas, yra puikiai išreikšta smurto idėja, o jo pateikimas rodomas taip estetiškai, lyg fone skambėtų koks Mocartas.
Brutaliai realistiški vaizdai, kraupiai nuteikiantys žiūrovą suvokti, kokie negailestingi žmonės kadaise buvo gangsteriai, kokiais būdais jie kankino kitus, nes šiais laikais visgi joks nusikaltėlis neaplieja savo aukos karšta smala ir neapiberia plunksnomis.
Kovos scenos, susišaudymai parodyti puikiausiu rakursu, dėka kurio stilingoji juostos pusė padaro nemažą efektą pačiam filmui. Žinoma, šioje juostoje puikiai parodomas ne vien tik smurtas. Visgi režisierius žaidžia su detalėmis, anų metų pasaulėžiūrą išreiškia personažų transformacijomis.
Ypač parodomas vidinis Džeko pasaulis, jo trapumas ir estetikos siekimas, prabangos reikšmė vargšui žmogui, o kartu ir dvasiniai įsitikinimai, mirties bei žudymo svarba jo gyvenimo kryžkelėje, tačiau ir šeimos vertybės išreiškiamos gana atvirai, be jokių pagražinimų.
Įdomiai pasirinktas pasakojimo būdas, nes žiūrovas viską mato būtent Džeko akimis, kaip jis supranta šį negailestingą pasaulį, nors jo personažas nėra toks šviesus kaip Foresto, kuris savo ramia būsena priverčia labiau jį užjausti, o kartu ir lenkia savo oponentus filosofine prasme. Siužetinė linija irgi gana įdomiai atrodo, nėra nuobodu stebėti veiksmą, klausytis tikrai prasmingų dialogų. Nors ir jų pateikimas nėra visai paprastas, matosi žaidimas su pačiu žiūrovu, kai pateikiamas dialogas, veiksmas, po to vėl dialogas ir vėl veiksmas.
Filmo privalumas dar ir tai, jog viskas yra sukoncentruota ties provincija, nėra didelių miestų, juostos metu netgi matosi išreiškiamas ano laikotarpio miesto ir kaimo žmonių mentalitetas, o ir pačių gangsterių portretai labai jau skiriasi. Visgi prisiminus Džoną Dilindžerį iš 2009 metų „Visuomenės priešų“ ir palyginus su Bondurantų pasirodymu dideliame ekrane matomi skirtumai, o laikotarpis tai tas pats.
Meilės niuansas labai paviršutiniškai pateikiamas, tačiau tai juostą pagražina, padaro ją labiau žmogiška, leidžia atsipalaiduoti nuo gerklių pjovimo bei mirtinų Foresto smūgių. Žiūrint bendrai į tokią temą kaip gangsteriai, galima pasakyti, jog tai geriausias dvidešimto amžiaus pradžios apie juos pasakojantis filmas nuo 1990 metų brolių Coenų „Milerio kelionės trukmės“, todėl visos padėkos visgi turi keliauti tiek režisieriui, tiek filmo scenaristui, Nickui Cave‘ui, kuriam tai yra trečias bendradarbiavimas su australu šioje srityje bei stipriausiai atliktas darbas.
Stebint juostos foną ir techninę jo pusę, kuri labai kokybiškai atspindi laikotarpį, didžiausios padėkos turėtų keliauti kostiumų dizaineriams bei dekoracijas sukūrusiems asmenims. Viskas atrodė labai tikroviškai, purvinai, žaviai. Prancūzų kilmės operatorius Benoitas Delhomme‘as irgi atliko gerbtiną darbą, jo meistriški kameros rakursai priverčia įsijausti į rodomą kino ekranuose brutalųjį veiksmą. Garso takelis, kurį sukūrė juostos scenaristas Nickas Cave‘as, taipogi džiugina ausis kompozicijomis, todėl įsijausti į ano laikotarpio provincijos gyvenimo užkulisius yra dar paprasčiau.
Vienas svarbiausių šios juostos privalumų bei reklaminių triukų yra stulbinantis aktorių kolektyvas, todėl stebint mylimiausių ekrano dievaičių nepriekaištingą vaidybą, kiekvienas personažas įgauna dar didesnio žavesio.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas, stipriai Holivude įsitvirtinęs aktorius Shia Labeauf, jau kelintą sykį vaidina vieną ir ta patį personažą, tik keičiasi jo apranga, o stebint jo veido mimiką atrodo, lyg jis pats jau nori, kad iš kažkokio krūmo ar kanalizacijos liuko iššoktų gigantiškas transformeris ir pradėtų naikinti viską aplinkui.
Kartais net ir juokinga pasidaro žiūrint į jo visą laiką atidarytą iš nuostabos burną bei greitai ištariamus žodžius. Jaunojo aktoriaus partneris, kylantis kaip ant mėlių kino pasaulyje Tomas Hardy‘is, su kiekvienu savo nauju pasirodymu vis labiau ir labiau keri žiūrovą, tiesiog nesuvokiamas talentas bei atsidavimas personažams, kurie ilgai lieka atmintyje, todėl jo suvaidintas Forestas buvo vienas gražiausių juostos momentų.
Pagrindinio antagonisto vaidmenį gavęs australas Guy‘us Pearce‘as irgi puikiausiai įkūnija korumpuoto miesto specialaus agento portretą, jog žiūrint kiekvieną sceną su juo jaučiama labai didėlė neapykanta jo personažui, o tai išties puikus jausmas, kai taip įtikinančiai žmogus perteikia blogį. Puikiai pasirodo ir gracija, stiliumi, manieromis nesipuikuojantis Gary‘is Oldmanas, subtilus gangsterio įvaizdis.
Moteriškoji pusė, susidedanti iš talentingosios Jessicos Chastain bei vis dar neatrandančios savęs vaidyboje jaunutės Mijos Wasikowskos, santūriai, estetiškai, bet nelabai įsiminančiai atlieka savo darbą. Gaila, bet bendrai kalbant, tai visgi vyrams šioje juostoje suteikiama pirmenybė ir jie atliko jiems lieptą darbą puikiai.
„Virš įstatymo“ – tai sunkus, niūrus, brutaliai žavus filmas, skirtas labiausiai vyriškai auditorijai, parodantis tikrąją brolių jėgą, pasipriešinimą sistemai bei sauso įstatymo laikotarpio žmonių gyvenimą. Filmas, kuris po daugelio metų vėl leidžia pasinerti į kriminalinio Amerikos pasaulio ištakas, kai gatvėse karaliavo kulkosvaidžiai, skrybėlės bei kieti vyrukai, norintys nelegaliai užsidirbti pinigų pragyvenimui.
Vertinimas: 9/10