Kino kūrėjas kviečia pamatyti visiškai kitokį požiūrį į mūsų matomą pasaulį, įžvelgti nemirtingo meilės jausmo gilumą, nuostabiai spalvingos kelionės metu patirti keisčiausius jausmus, perpildytus vizualaus kontrasto, sklindančio iš išradingo juostos fono.
Apie ką mes čia…
Susijungę du paralelūs pasauliai sukuria atskiras žmonių bendruomenes. Vieni gyvena prabangoje bei klesti, kiti yra atskirti nuo geresnio gyvenimo ir turi tenkintis beprasmišku egzistavimu. Tuo tarpu dviejų skirtinų pasaulių jaunuoliai vienas kitam jaučia stiprų jausmą.
Jiems nebaisi jokia gravitacija, jie tiki, jog meilė triumfuos ir galiausiai dings barjeras, skiriantis jų pasaulius. Tik iškyla viena bėda – jiems kelią pastoja visuomenė, kuriai tokie santykiai yra nepriimtini. Įsimylėjėliai atsiduria sunkioje kryžkelėje, kurioje karaliauja tik tamsa ir nežinomybė.
Kūrinio vidus
Labai sunki dilema žiūrint šį filmą - priskirti jam atitinkamą žanrą. Nors veiksmas yra tolimojoje ateityje bei kartu ir visiškai kitokioje erdvėje, vis dėlto čia dominuoja meilės istorija. Gaila, jog režisierius labiau orientavosi ties draminiais juostos niuansais, kurie priveda prie saldaus žmonių jausmų pateikimo, nei į paties pasaulio struktūrą, kuri išties yra gana originaliai sugalvota. Vis dėlto dramos persvara čia yra didžiulė, o tai šiek tiek nuslopiną norą laukti kažko neįprasto. Po peržiūros keistų jausmų banga užpildo vidų, kuris filmo metu buvo pernelyg tuščias nuo banalios melodramos.
Kaip jau minėta, didžiausią filmo dalį sudaro meilė. Žinoma, tai gražus ir beribis jausmas, kuris padeda žmonėms egzistuoti, jausti šilumą kitam bei tiesiog realizuoti save šalia kito žmogaus, tačiau viskas supaprastinta, nesimato jokios poezijos, sunku patikėti veikėjų tikrumu.
Tada iškyla klausimas, kam tas fantastinis fonas, jeigu viską galima būtų perkelti į kokį nors karo laikotarpį, kur jausmų galia iš vidaus panašiai naikintų pagrindinius veikėjus dėl jų išsiskyrimo. Dialogais irgi nenupasakotas nei vienas rimtas meilės įrodymas. Žodžiai laisvai liejasi iš jaunuolių lūpų, bet jie nė karto nenupasakoja kiekvieno iš jų širdies būvio.
Veiksmo pateikimas ir siužetinės linijos raida pernelyg nuobodi, todėl jau įpusėjus filmo peržiūrai norisi, kad jis greičiau pasibaigtų. Intrigos neišlaiko nė viena scena – atvirkščiai, jau prasidėjus šiam saldžiam pasakojimui, galima suprasti, ko galima tikėtis finale ir kaip toliau vystysis pagrindinių personažų gyvenimas. Gaila, net tokiai potencialiai banaliai istorijai galima buvo sugalvoti kažką prasmingesnio nei vien tik muilo operų lygio personažų bėgiojimus iš glėbio į glėbį.
Fantastinė pusė, kuri dominavo tik fone, nebuvo rimčiau analizuojama. Vis tik labai apmaudu, jog režisierius nesugebėjo atskleisti dviejų pasaulių esmės, o svarbiausia – nupasakoti istoriją būtent taip, kad fone liktų tik eilinė meilės istorija, o mokslinės fantastikos žanras čia labiau dominuotų ir džiugintų visai nebloga idėja žmonėms, kuriems jau iki gyvo kaulo įgriso saldūs ir banalūs pasakojimai apie nieką.
Techninė juostos pusė
Filmo kūrėjai sugeba nustebinti tik savo puikiai vizualiai ištobulintu juostos fonu. Išties kokybiškas ir vaizdingas darbas, kuris bent kiek atperka visą scenarijaus prastumą. Puikus operatoriaus darbas, kuris prideda vizualiam fonui stiprumo, irgi yra vienas iš gerų techninės pusės kozirių. Matomas vaizdingas, greitas kameros darbas, kuris kartais priverčia pasijausti veiksmo epicentre, tik gaila, jog per prastą istoriją sunku įsijausti į filmą.
Garso takelis nuteikia maloniai. Bohemiškas melodijų skambesys padeda užmiršti skurdų turinį ir bent akimirkai atsidurti rojuje girdint tiesiog puikias muzikines kompozicijas. Garso montažas neblogas, tačiau bendras juostos montažas šiek tiek trikdo – per greitai ir chaotiškai šokinėjama tarp scenų. Galiausiai po peržiūros atmintyje tik ir lieka šie techniniai filmo niuansai, kurie sugeba trumpam nuspalvinti pilką jo vidų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Juostoje daug įvairių aktorių, tačiau tik trys iš jų sudaro pagrindinį variklį. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, britas Jimas Sturgessas neblogai įkūnija savo vaidinamą veikėją. Malonus akiai vaizdas bei įtikinama vaidyba.
To negalima pasakyti apie Kirsten Dunst. Visą filmą medinės veido išraiškos savininkė mano manymu tiesiog kraupiai atliko Edenės vaidmenį. Jokių emocijų – tik tuščios akys ir netikra šypsena. Atrodo taip lyg jai būtų Kristen Stewart sindromas.
Antraplanis juostos aktorius britas Timothy‘is Spallas, kuris vis dėlto padarė nemažą poveikį siužetinės linijos eigai Bobo vaidmenyje, nudžiugina labiausiai. Išoriškai pasikeitęs aktorius sugeba suteikti filmui pozityvios ir ramios atmosferos. Kiti aktoriai blankiai ir neįsimintinai pateikia savo personažus, todėl būtent Sturgesso ir Spallo vaidybos dėka filmas išlaiko tam tikrą lygį.
Verdiktas
„Tarp dviejų pasaulių“ – tai savo banaliu turiniu nuviliantis darbas, kurio potencialas, sprendžiant iš bendro vaizdo, buvo neįkainojamas mokslinės fantastikos žanrui. Banalios ir daugybę kartų matytos nelaimingos meilės juosta tėra dar vienas nevykęs bandymas sujungti du visiškai skirtingus kino žanrus.
Bendras vertinimas: 5/10