„Elkis teisingai“, „Malkolmas X“, „25-a valanda“ ir „Savas žmogus“ režisierius pristato žymiai grubesnį požiūrį į žinomos mangos (liet. japoniški komiksai) ekranizaciją bei kviečia žiūrovus patirti tikrą košmarą, ieškant atsakymų į pagrindinio filmo veikėjo kamuojamus klausimus.
Apie ką mes čia…
Džo pagrobiamas vidury gatvės ir priverčiamas praleisti dvidešimt siaubingų metų kambaryje, kuriame nėra nei langų, nei pravertų durų. Jis nesuvokia, kas ir kodėl jį užrakino, ir lygiai po dvidešimties nelaisvės metų vyras išmetamas į gatvę. Džo dabar turi vieną tikslą – surasti savo skriaudiką ir atkeršyti.
Kūrinio vidus
Ne paslaptis, jog dažniausiai pasirodantys kokie nors kultinio darbo perdirbiniai arba atskiros vizijos būna visiškai niekam tikusios. Kai į projektą atėjo pats Spike‘as Lee, visi nurimo, o kritikai ir žiūrovai su nekantrumu laukė jo atsako žymiam 2003 metų Pietų Korėjos šedevrui, kurį padovanojo Chan-wook Parkas.
Perskaičius visą mangą, pagal kurią ir buvo sukurtas šis darbas, ir pasižiūrėjus pirmtaką, galima teigti, jog žinomas amerikiečių režisierius išties įnešė labai daug naujovių. Pats istorijos pamatas liko nepaliestas, o tai nepanaikino originalo dvasios bežiūrint šią individualią Spike‘o Lee viziją. Filmo koncepcija neturi tokios meninės išraiškos, kurią turėjo Parko juosta. Čia viskas pateikiama žymiai grubiau, nėra tokio nuostabaus ir kvapą gniaužančio jaudulio ir emocinio bei psichologinio spaudimo peržiūros metu, tačiau bendram vaizdui tai nekenkia.
Lyginti su korėjiečių šedevru juostą galima, nes daugelis scenų, kurios parodomos pirmtake, čia atkartotos identiškai, bet žymiai prasčiau. Vien legendinė scena koridoriuje prieš dešimtis priešininkų: apsiginklavęs plaktuku Džo atrodė kaip vaikas palyginus su Odesu. Kitos scenos, priartintos prie originalios versijos, irgi labai nusileidžia 2003 metų juostai.
Gaila, tačiau tenka pripažinti, jog pats filmas sukurtas ne kaip psichologinis trileris, o kokybiškas ir įdomus detektyvas, kuris nešokiruoja, o peržiūros metu tik kelia įtampa. Toks kūrėjų sprendimas iš dalies pasiteisina, nes viso filmo metu matome labai kruviną vaizdą. Taip, matome būtent firminį režisieriaus filmavimo stilių ir jo smurto viziją, kuri išties nėra tokia bloga, atsižvelgiant į kitus panašaus pobūdžio kino projektus. Kiekviena žiaurumo perteikta scena parodyta pernelyg vaizdžiai, o tai gali sukelti tam tikrą diskomfortą, nes neapsieinama ir be šlykščių akimirkų.
Filmo siužetinės linijos pateikimas ir veiksmo išdėstymas labai žvalus ir, svarbiausia, visas istorijos pasakojimas nesustoja vietoje. Filmo metu labai akylai galime stebėti įvairius personažus ir susipažinti su jais artimiau. Kiekvienas iš veikėjų atskleistas pakankamai gerai, o tai taip pat leidžia mėgautis jais peržiūros metu. Pradedant nuo pagrindinio personažo ir baigiant juostos blogiuku, viskas atrodo aišku ir nepalieka neatskleistų klausimų.
Baigiant žiūrėti filmą ir laukiant atsakymo į labiausiai kamuojantį klausimą, kaip juosta skiriasi nuo pirmtako, galima pasakyti, jog pati įkalinimo priežastis ir jos perteikimas tikrai kitokie. Tiesa, panašumas tarp jų irgi yra didžiulis, todėl režisierius puikiai pasidarbavo ir leido pačiam žiūrovui apmąstyti visą filmą.
Pasibaigus filmui viskas tampa akivaizdžiai paprasta, tačiau tokio poveikio, koks yra pasižiūrėjus pirmą „Senio“ versiją, toli gražu nebuvo. Gavome kokybišką detektyvą, kuris ilgam galvoje ir kinomanų širdyse neužsiliks, tačiau džiugu, jog Spike‘as Lee vėl grįžo prie stambesnių kino projektų.
Techninė juostos pusė
Jau iš pirmo kadro pastebimas firminis režisieriaus stilius ir jo originaliai pateikiamas operatoriaus darbas padaro šį filmą vizualiai kokybišku reginiu kiekvienam žanro gerbėjui. Efektingi perėjimai ir kameros manevrai leidžia pamatyti personažus iš įvairiausių pusių. Dėl to galime tiek mėgti pagrindinį veikėją, tiek jo nekęsti, o tai taip pat sudaro puikų pamatą istorijos eigai.
Specifinis originalaus filmo garso takelis buvo anos juostos pažiba. Čia, deja, to nesijautė, tačiau muzikinės kompozicijos tikrai priverčia sėdėti įsitempus. Keli staigūs ir labai kokybiškai pateikti kūriniai puikiai papildė bendrą vaizdą, o tuo pačiu muzika leido sušvelninti matomus kraupius vaizdus. Prie viso garsinio filmo potencialo prisideda ir garso montažas, kuris filme tikrai gana stiprus.
Filmo montažas geras, nes jo dėka sukeliama intriga, tačiau matę originalią juostą susipras, kas ir kaip čia vyksta. Žiūrint iš visai kitokios perspektyvos, filmas tikrai sugeba „pažaisti“ su žiūrovu ir neleisti jam taip lengvai atsakyti į pagrindinį klausimą.
Juostos metu pilna puikių foninių dekoracijų, kurios juostą priartina prie Parko šedevro, o tuo pačiu ir atiduoda pagarbą tokiam puikiam darbui. Atidesni žiūrovai be problemų pamatys puikias asociacijas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Spike‘as Lee padarė labai gerą ėjimą brutaliam vaidmeniui pasirinkdamas tokį charizmatišką aktorių kaip Joshas Brolinas. Išties nepakartojama aktoriaus vaidyba kai kuriuose vietose tempė patį filmą, nors iki Choi Min Siko ir jo tobulai atkurto Odesu personažo Joshui toloka. Aktorius pasirodo iš naujos perspektyvos, kas džiugina, na, ir akmeninis jo veidas priverčia jausti baimę, o kartu - ir neapykantą.
Pagrindinis filmo antagonistas, Pietų Afrikos Respublikoje atrastas talentas, aktorius Sharlto Colpley‘us dar sykį pakeri savo nepriekaištingu akcentu, o jo persikūnijimas į juostos blogietį prideda jam dar vieną gerą vaidmenį į filmografiją. Tai šarmingas ir gracija spinduliuojantis personažas, kuris kartas nuo karto lenkė patį Džo.
Elizabeth Olsen, nors ir nėra viena iš geriausių pasaulio aktorių, bent jau sugebėjo parodyti savo privalumus. Žinoma, kalbama apie jos dailias kūno linijas, kurios taip gundė pagrindinį filmo veikėją, jog buvo net keista, jog jis taip sugeba save tvardyti. Žinoma, juokai juokais, tačiau ji čia net labai tiko.
Taip pat malonu pamatyti visiškai pasikeitusį ir kaip visada besikeikiantį Samuelį L. Jacksoną ir kultinio serialo „Sopranai“ vieną iš žvaigždžių, seniai nesirodžiusį plačiuosiuose kino ekranuose Michaelį Imperiolį.
Kiekvienas filmo aktorius „įnešė“ dalį savęs į šį projektą, o tai tikrai pagerino jo kokybę.
Verdiktas
„Senis“ – tai žymiai grubesnis, kruvinesnis ir šaltesnis žinomos mangos perteikimas, kuris išties labai nusileidžia 2003 metais pasirodžiusiam šedevrui. Tiesa, išskirtinio režisieriaus stiliaus, puikiai parinktų aktorių ir stilingos vizualios pusės dėka juostą žiūrėti visai nenuobodu.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10
Bendras vertinimas: 8/10