Po ketverių metų buvo sulaukta tęsinio, kuris susilaukė tiek kritikų, tiek žiūrovų neigiamos reakcijos, o kartu ir patyrė gana nemažą finansinį fiasko. Tuo turėjo ir pasibaigti Rydiko kelionė kine, tačiau dėka didelio filmo prodiuserio ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Vino Diesel‘o ryžto, buvo uždegta žalia šviesa ir pagaliau po devynerių metų pertraukos į kino ekranus vėl sugrįžo charizmatiškas anti herojus.
Režisieriaus kėdę užima ankstesnių dalių kūrėjas, Davidas Twolny‘is, kurio paskutiniu filmu buvo tapęs 2009 m. pasirodęs trileris „Idealus pabėgimas“. Kino kūrėjas grįžta prie ištakų, todėl žiūrovams pristatomas tiesioginis pirmosios dalies tęsinys, kuris yra žymiai kruvinesnis, efektingesnis ir niūresnis nei jo kultiniu tapęs pirmtakas.
Apie ką mes čia…
Ričardas B. Rydikas po žūtbūtinio mūšio su Vato tapo karaliumi, tačiau ne visi norėjo jį matyti kaip savo vadą. Paspendę spąstus sąmokslo prieš Rydiką dalyviai išstumia savo valdovą į Dievo užmirštą visatos užkampį ir palieka. Rydikui lieka viena išeitis – stoti į kovą su jį supančiomis planetos pabaisomis ir kartu rasti būdą iškviesti pagalbą.
Kūrinio vidus
Pirmas filmas išties buvo kultinis vien dėl savo niūrios ir bauginančios atmosferos, kurios pasigedome 2004 metais pasirodžiusiame tęsinyje. Iš karto matėsi, kad kūrėjai bandė komerciniais būdais pasipelnyti iš populiaraus herojaus, tačiau jiems to padaryti nepavyko, o kartu jie vos nepražudė neblogos ir potencialą turinčios istorijos. Šį kartą viskas atvirkščiai atrodo, o pats filmas, kaip ir buvo galima tikėtis, primins Rydiko ištakas, dėl ko ir esame dėkingi filmo kūrėjui.
Viena planeta ir vientisas veiksmas, kurį matome, iš dalies kopijuoja savo pirmtaką, tačiau kopijuoja taip žaviai, jog per peržiūra jaučiama šiokia tokia nostalgija. Nuo to, žinoma, pagerėja pats veiksmo suvokimas, kuris primena daugelį kompiuterinių žaidimų apie išlikimą. Tuo pačiu siužetinės linijos pateikimas turi tam tikrų asociacijų su ankstesne dalimi, tačiau keli prisiminimai negadina šio filmo, nes sužinome, kokios buvo Vako priežastys atsikratyti pagrindinio herojaus.
Labiausiai žavi tai, kad viskas vyksta vienoje erdvėje. Taip mes susipažįstame su planeta, o svarbiausia, kad nematome jokių beprasmiškų šokinėjimų iš vienos vietos į kitą. Planeta pristatoma kaip nuodingų gyvių buveinė, kurioje vyksta arši kova su jais, norint išlikti gyvam. Išties žavu ir brutalu.
Šnekant apie kovas ir atmosferą, reikia padėkoti režisieriui, jog jis pristato visiškai kitokį Rydiką. Tokį, kokį jau seniai norėjome pamatyti. Tai brutalus, kruvinas veiksmo filmas su labai niūria atmosfera ir žiauriomis kovomis. Nepasikuklinama ir viskas labai vaizdžiai pateikiama. Neapsieinama ir be erotikos - nuogų moterų kūnų. Viskas pateikiama be pagražinimų, nors, žinoma, žiūrint į scenarijų, tai kūrėjai padarė labai daug klaidų. Juokinga, kai vyksta pokalbiai apie rusišką ruletę, cigaretes arba Bibliją. Nejaugi scenaristai neskaitė nei vieno komikso apie Rydiką, kad pateikia jį kaip iš žemės kilusį padarą? Dialogai irgi gana buki, neturintys jokios prasmės, tačiau tai netrukdo peržiūrai, ypač kai tiek daug kovų vyksta.
Filmo personažai pernelyg prasti ir neįdomus, išskyrus patį Rydiką, kuris ir pritraukia prie ekrano. Tikras blogiečio įvaizdis, kurio negalima nemylėti. Kariai nieko ypatingo nenuveikia, tik šlaistosi aplinkui, na, nebent galima paminėti Dalą, kurios iškilumai taip ir bado akis visą peržiūros laiką. Na, žinoma, apsinuoginusi ji dar labiau sugeba pakaitinti kraują vyriškai auditorijai. Visi kiti veikėjai atrodo kaip baldai.
Intrigos nėra jau nuo pat pradžių, tačiau įtampa išlieka ir svarbiausia, jog filme yra labai daug adrenalino. Su kiekvienu susidūrimu jaučiamas didingumas ir labai išraiškingai akcentuojamas žiaurumas. Tai padaro šį filmą apie Rydiką labiausiai priartintu prie komikso, tačiau lyginant su pirmosios juostos atmosfera, iki jos vis dėlto labai toli. Vien kruvino veiksmo ir efektingų veikėjų pasirodymų neužtenka, reikia dar įdėti dalelę savęs, ko nesugebėjo padaryti režisierius.
Techninė juostos pusė
Žinant, kaip buvo kurtas filmas ir kokios problemos jį lydėjo kūrimo metu, nenuostabu, jog gauname labai silpnus vizualinius efektus. Viskas tiesiog primena paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį arba antrarūšius fantastinius filmus, kurie iš karto pasirodo DVD lentynose.
Vienintelis momentas, kuris sugeba iškelti juostą į aukštesnį lygį, tai scenos, kurių veiksmas vyksta naktį. Jos nufilmuotos išties gražiai ir netgi sunku suvokti, kurioje vietoje kompiuterio pagalba sukurta grafika. Dienos metu vykstančios scenos ir patys monstrai atrodo tiesiog juokingai.
Garso takelis gana žvalus ir įsimintinas - primena ankstesnius filmus savo skambesiu. Tai irgi sukelia nemažai nostalgijos peržiūros metu. Susidūrimai su priešais, skambant vienam arba kitam muzikiniam kūriniui, suteikia tam tikro „svorio“ scenoms, jos atrodo epiškai.
Operatoriaus darbas irgi palieka neblogą įspūdį, tačiau, deja, kai fonas toks dirbtinis, viskas atrodo graudžiai ir nenatūraliai, o svarbiausia, jog nuo to nukenčia scenų pateikimas. Gražiausiai atrodo tik detalios dvikovos ir žiaurūs epizodai, kur kruopščiai pateikiamas smurtas, vien ko verta nukirsta galva.
Garso montažas gana geras, filmo montažas irgi neblogas, tačiau dekoracijos rėžia akis. Kostiumai neblogi, jie gana smagiai perteikia planetos, kurioje vyksta veiksmas, atmosferą. Žinoma, susumavus viską, ką matome, matomas nelabai geras vaizdas, tačiau kaip Rydiko sugrįžimui – tiks. Tikėkimės, kituose filmuose viskas bus efektingiau ir kokybiškiau.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vinas Diesel'is - tai žmogus, kuris sugeba ištesėti pažadą, todėl didelė pagarba jam jaučiama jau vien dėl to. Vėl galima mėgautis puikiu jo šou, kur raumenys sprendžia viską, na ir žinoma, neužmirštamas balsas, suteikiantis kiekvienam jo personažui charizmos, sugeba džiuginti nuo pradžios iki pabaigos. Aktorius vėl puikiai perteikė Rydiką, nesijautė jokio nuovargio kaip paskutinėje „Greitų ir įsiutusių“ dalyje. Turi vyras parako, todėl dabar lauksime jo antro pažado, pasirodant dar vienoje franšizėje kaip Ksanderis Keidžas.
Likęs filmo aktorių kolektyvas, išskyrus Katee Sackhoff, nieko įdomaus neparodo. Aktorė smagiai įkūnijo stiprios moters vaizdą, na, ir žaviai smūgiavo vyrams, kur tik įmanoma. Juokinga, kad moteris sugebėjo „perspjauti“ tokius kietuolius kaip Jordi Molia, kuris išvis keistai atrodė šiame filme, niekaip neįsipaišė į bendrą vaizdą. Dar matome juostoje ir imtynininką Dave‘a Bautistą, kuris, matyt, nori žengti savo kolegos Dwayne‘o Johnsono karjeros laiptais. Jokios vaidybos, tik egzistavimas kadruose. Kaip bebūtų, tai vis dėlto Vino Diesel‘io filmas, kuriame jis ir dominuoja.
Verdiktas
„Rydiko kronikos. Sugrįžimas“ – tai žiauresnis, kruvinesnis, efektingesnis, brutalesnis filmas iš visų trijų pilnametražių juostų apie Rydiką, tačiau dėl itin banalaus scenarijaus ir nelabai kokybiškos vizualinės pusės bei neįdomių antraplanių veikėjų, jis tik tampa neišraiškingu šešėliu, lyginant su kultiniu 2000 metais pasirodžiusiu pirmtaku.
Bendras vertinimas: 5/10