Legendinis režisierius kviečia pamatyti siaubingiausias moters pasąmonės fantazijas, patirti tikrą psichologinį spaudimą bei tiesiog pasinerti į kraugerišką dviejų konkuruojančių tarpusavyje moterų puotą.
Apie ką mes čia…
Kristina, didelės kompanijos vadovė, – daugelio vyrų bei moterų idealas. Ji turi viską, tačiau gauna ir tai, ko užsigeidžia. Visai kitoks žmogus yra jos pavaldinė Izabelė. Tyli, pilka, neįdomi mergina, tačiau beprotiškai talentinga. Pamačiusi jos sugebėjimus, Kristina išvilioja iš naivios merginos neįkainojamos informacijos, kuri gali atnešti didelius pinigus. Apgauta ir sutrypta Izabelė nusprendžia atkeršyti savo skriaudikei, kuri net nenutuokia, kokie košmarai jos laukia.
Kūrinio vidus
Filmas prasideda ramiai, tačiau sukurta atmosfera jau nuo pačių pirmųjų akimirkų nepaleidžia iki pat finišo. Vienas didžiausių šio filmo kozirių yra būtent įtampą išlaikantis veiksmas bei siužetinės linijos pasakojimas, labai priartinantis prie klasikinių žanro atstovų. Galima sulyginti šios juostos „variklį“ su pirmais filmais, sukurtais pagal populiariojo rašytojo Steveno Kingo romanų ekranizacijas, tokias kaip „Kerė“, „Kristina“ ar „Mizerė“. Puikus ir intriguojantis pateikimas, nenusileidžia ir neblogai parašytam scenarijui bei pačiai filmo istorijai, kurioje galima pamatyti daug simbolikos ir užuominų.
Iš pirmo žvilgsnio tai gana banaloka ir primityvi istorija apie kerštą, tačiau gilinantis į scenarijų galima pastebėti, jog režisierius bando išnagrinėti moterų elgsenas įvairiausiose situacijose bei tai, kokiais būdais pykčio apimtos gražiosios lyties atstovės sugeba su jomis susidoroti. Filmas tampa brandesnis, kuomet į siužetinės linijos eigą yra įterpiama šiek tiek erotikos. Filmo eigoje galima įžvelgti asociacijų su vienu garsiausių panašaus pobūdžio darbų, 1992 metų sukurtu kultiniu „Esminiu instinktu“. Žanro kaita, t.y. nuo paprastos dramos iki erotika tviskančio trilerio, yra sąmoningas kino kūrėjo žingsnis, kurio dėka vis labiau ir labiau sukuriama intriga aplink pačią istoriją. Filmo kulminacija tampa tikra mįsle ir malonia staigmena žiūrovams.
Kaip ir ankstesniuose Briano De Palmos filmuose, nemažą dėmesį prikausto ir patys personažai. Žinoma, čia neišvysime tokiu charizmatiškų veikėjų kaip Tonis Montana ar Alas Kaponė, kuriems užtektų vien pasirodžius patalpoje sutalpinti aplink save ryškiausius saulės spindulius. Vis dėlto Kristinos personažas sugeba prikaustyti dėmesį aplink save. Toks femme fatale įvaizdis ne tik jai, bet ir visam filmui - tik į naudą. Ironiška, tačiau paskutiniai režisieriaus filmai yra būtent apie panašias moteris. Pilkoji pelytė Izabelė nusileidžia savo oponentės kerams, tačiau ir jos savotiškas pateikimas tikrai nekenkia bendram vaizdui. Atvirkščiai, tokia moterų priešprieša sugeba kelti vis didesnes aistras ekrane.
Vienintelius minusus galima pastebėti dialoguose bei kai kuriuose veikėjų veiksmuose. Šabloniniai ir kartais tiesiog nusibostantys pokalbiai, neįdomios replikos ir personažų neapgalvoti sprendimai priverčia susimąstyti apie scenarijaus neištobulinimą, tačiau, kaip bebūtų, atsižvelgus į bendrą juostos vaizdą, galima teigti, jog Brianas De Palma žiūrovo eilinį kartą nenuvilia, turint omeny, jog nuo „Misija neįmanoma“ laikų, tai vienas geriausių legendinio režisieriaus projektų.
Techninės pusės ypatumai
Žavus ir seksualiai nuteikiantis, su puikiai parinktomis kompozicijomis garso takelis – puikiai priderintas prie operatoriaus darbo, kurio dėka atstumas iki personažų tampa minimalus. Nuostabiai sužaistais kameros manevrais yra išlaikoma distancija tarp žiūrovų ir veikėjų. Filmo vizualus grožis tampa vienu iš maloniausių juostos papildymų.
Nors montažas ir neblogai suderintas, yra kelios scenos, kurios nėra labai gerai suklijuotos, dėl to kartais dingsta įtampa ir prasideda kelių minučių draminė veikėjų kasdienybė. Didžiausią įtampą visam filmui padarantis garso montažas nepaleidžia žiūrovo iki pačios filmo pabaigos. Staigūs ir labai stipriai pateikiami garsai priverčia netgi krūptelėti. Išties smagus jausmas, leidžiantis atsidurti adrenalino kupinoje būsenoje. Kiekvienas iš šių techninių papildymų sugeba paversti filmą klasikiniu trileriu, kas šiais laikais yra gana retas reiškinys.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmas perpildytas įvairiausių aktorių, vis dėlto jie yra tik pilkos pelytės palyginus su mirtinu abiejų pagrindinių aktorių žaidimu. Seniai matyta plačiuosiuose ekranuose, žavioji Rachel McAdams vėl įkūnija fatališką moterį. Stiprus, energingas, žavus veikėjos pateikimas – ne tik malonus vaizdas akims, tačiau vaidybos plane ji sugeba surengti puikų pasirodymą, vertą prestižinio apdovanojimo.
Jos oponentė, švedė Noomie Rapace, įsitvirtinusi Holivude ir gaunanti vis įdomesnius vaidmenis, pasirodo šiek tiek blankiau, palyginus su šviesiaplauke kolege, tačiau vis vien – aktorės pasirodymą galima įvertinti neblogai. Paslaptingos ir frigidiškos moters portretas – nebloga priešprieša su seksualumo įsikūnijimu Rachel.
Kiti filmo herojai sunkiai įsimenami, tačiau jų buvimas kadre nieko nekeičia – viskas yra sukoncentruota ties pagrindinių moterų kerais, kurie net ir po peržiūros neišblėsta.
Verdiktas
„Nuodėminga aistra“ – tai įvairiausių siužetinių vingių ir staigmenų kupinas trileris, sukurtas pagal klasikinį žanro modelį, paskanintą įdomiais pagrindiniais personažais ir neblogai papasakota istorija, laikančia įtampoje ir nežinioje iki pat juostos pabaigos.
Filmą galimą priskirti prie įdomesnių Briano De Palmos projektų, tačiau, kaip bebūtų gaila, juosta turi ir keletą minusų, kurie sumažina įsijautimą į ekrane rodomą veiksmą.
Bendras vertinimas: 7/10