Dvylika skirtingų, tačiau kartu labai artimų istorijų žiūrovus privers pakraupti nuo iki šiol nematyto masto scenaristų fantazijos, kuri savo originalumu visais įmanomais būdais neabejotinai perlenks lazdą.
Apie ką mes čia...
Paaugliai, norėdami atkeršyti savo jaunesniam draugui, sugalvojo jam iš pirmo žvilgsnio visai nekaltai atrodančią išdaigą, tačiau vis labiau įklimpdami į sąmokslą vaikinai net nenutuokia, jog jų laukia pragaras. Ieškodami paslaptingo „43 filmo“ kopijos draugai pamato neleistinus įrašus, kurie galų galiausiai juos priveda prie bedugnės krašto.
Kūrinio vidus
Kiekvienas dešimtmetis atneša naujas tendencijas į visus kino žanrus, tačiau komedijos atžvilgiu viskas progresuoja greičiau, nes keičiasi žmonių pasaulėžiūra, o moralumo ribos tampa vis mažesnės. Devintame dešimtmetyje turėjome malonumą stebėti „Porkio“ trilogiją, vėliau atėjo skandalingo „Amerikietiško pyrago“ eilė, tačiau net ir žemas moralės lygis nesustabdo fantazija alsuojančių kino kūrėjų pateikti dar nepadoresnį produktą.
Dvylika istorijų įvairiomis gyvenimiškomis temomis, tačiau tik kelios iš jų gana tikroviškai atspindi kasdienę žmonių realybę. Daugelis kiekvieno pasakojimo idėjų neabejotinai pasisemtos iš genialaus ir kartu amoralaus „Pietų parko“, tačiau ten kiekvienas pokštas atspindi Amerikos visuomenę, o čia bandyta tiesiog su vis žiauresniu kadru sukelti šleikštulį žiūrovui.
Pasakojimas prasideda gana juokingai, duoda vilties, jog tuoj bus galima išvysti beprotiškai šaunią komediją, tačiau prasidėjus pirmajai istorijai bei pamačius netipinį personažo pateikimą mintyse skraido vien tik šoko ir nesusipratimo atvaizdas. Antra istorija dar labiau viską komplikuoja, nes atrodo lyg stebėtume populiaraus ir kontraversiškai įvertinto 2011 metų filmo „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ parodiją.
Žinoma, pasirodžius trečiam pasakojimui apie „kakojimą“ tampa aišku, jog su kiekvienu nauju epizodu filmas taps vis šlykštesnis, nesuteiks jokio malonumo, o privers užsidengti akis nuo tokio tuščio darbo vaizdo. Vienas geriausių epizodų, kuris puikiai išreiškia mintį, yra priešpaskutinė scena apie juodaodžius ir jų rasistines problemas krepšinio aikštelėje. Tai gana taiklus rasinis apibūdinimas, kuris netgi priverčia susimąstyti apie krepšinį ir kokiu jis tapo nuo tų pavojingų kitų rasių atstovams šešto dešimtmečio laikų.
Gyvenimiškų scenų taip pat netrūksta, ypač taikliai pavaizduotos pirmos mergaitės mėnesinės būnant vyrukų kompanijoje, tačiau neapsieita ir be visiškai nieko vertų momentų. Juosta savo pateikimu netgi turi šiokią tokia paralelę su puikiu Setho McFarleino komediniu projektu „Tedis“, bet ten humoras yra subtilus, o juokelių mintys išreikštos prasmingai.
Parodijos atžvilgiu vienas taikliausių momentų, kurį reikia paminėti, yra super didvyrių pasirodymas. Išjuoktas ir Betmenas, ir Supermenas ir kiti, kaip bebūtų keista, DC komiksų visatos herojai. Filmas vis dėlto turi vieną šviesią medalio pusę – reklamas. Išraiškingos tamponų reklaminės kompanijos kūrėjai turi tiesiog didžiuotis savo darbu – jis nepriekaištingas.
Juokingų siužetinės linijos scenų irgi netrūksta, tačiau jeigu nusiteiksite pamatyti vertą dėmesio ir juoko komediją, gali laukti didelis nusivylimas, nes humoras yra orientuotas labiau į amerikiečių visuomenę nei į konservatyvius Lietuvos piliečius.
Techninės pusės ypatumai
Pasigirti techniškai geru turiniu filmas tegali vien tik dėl garso takeliu, kuris meistriškai parinktas kiekvienai scenai, tačiau operatoriaus darbas yra tragiškas. Kiekvienai istorijai pasamdytas vis kitas kameros specialistas sukuria labai nestabilų, nevientisą vaizdą, kuris tiesiog erzina akis. Montažas gana neblogai pateikiamas, scenos viena su kita įdomiai susijungia sudarydamos tam tikrą vieno stiliaus vaizdą, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, filmas nuo to nepagerėja.
Aktorių kolektyvinis darbas
Didžiausia filmo mįslė – aktoriai. Kaip galima privilioti tokio kalibro vaidybos meistrus į tokią niekingą komedinio žanro pašaipą? Yra tik vienas vienintelis logiškas atsakymas – draugystė su kūrėjais. Vis dėlto netgi ir draugystė turi tam tikras ribas ir matyti taip ekrane pažemintą Hughą Jackmaną liūdnas bei neskoninga. Oskaro laureatai bei Kino Akademijos nominuoti aktoriai - Halle Berry, Kate Winslet, Naomi Watts, Uma Thurman, Emma Stone bei Terrencas Howardas tiesiog pažemina save tokiu neskoningu pasirodymu, o ir jų autoritetas bežiūrint į ekraną pamažu krenta. Galima teigti, jog jiems visiems tai didėlė juoda karjeros dėmė.
Verdiktas
„Kietašikniai“ – tai nepadoriausia pastarojo dešimtmečio juosta, kuri nepasižymi originalumu, neturi savyje jokios minties ir, mano nuomone, yra šlykščių antrarūšių komedijų hibridas. Manau, kad tai filmas, kurio kūrėjai priviliojo gausybę A klasės aktorių, iš kurių smagiai pasityčiojo, o tuo pačiu spjovė į veidą žiūrovams pateikdami šlykščius ir labai nejuokingus vaizdus.