Apie ką mes čia…
Išėjus į laisvę buvusiam banko investicijų departamento vadovui Valdui Bičkui, vienos šeimos gyvenimas staiga apsiverčia aplink kojom, kai į jų namų duris pasibeldžia buvęs finansinis nusikaltėlis.
Kūrinio vidus
Kai prieš dešimt mėnesių kinuose pasirodė komedinis Donato Ulvydo projektas „Valentinas vienas“, po jo peržiūros pasidarė tikrai baugu dėl žanro ateities mūsų šalies kinematografijoje. Tiek daug pigaus ir visiškai nejuokingo humoro dar neteko matyti jokiame nacionaliniame projekte. Filmas, nors ir finansiškai buvo labai sėkmingas, tačiau dėl savo turinio privertė labai skeptiškai laukti naujausio režisieriaus darbo. Ir čia staigmena – filmas pateisina visus lūkesčius. Jis atrodo visai pozityviai bei nuotaikingai.
Svarbiausia, jog einant žiūrėti šios juostos, reikia pasiruošti tam tikram teatriniam spektakliui, o ne vaidybinio pobūdžio filmui, todėl iš karto įsijausti į rodomą veiksmą yra šiek tiek sunku. Vis dėlto ne teatre esame, todėl kino salės patalpos gali sukelti tam tikrą diskomfortą. Praėjus pusvalandžiui jau pamiršti, kad žiūri spektaklį kino salėje, įsijauti į rodomą veiksmą ir, svarbiausia, kartu su pagrindiniais herojais bei salėje sėdinčiais žmonėmis juokiesi iš kuriozinių situacijų. Filmo paveikslas iš dalies primena, pavyzdžiui, 2011 metų Romano Polanskio juostą „Kivirčas“, kurios veiksmas irgi buvo sutalpintas į vieną patalpą. Tokie manevrai leidžia juostos kūrėjams sutaupyti - minimaliomis išlaidomis apsiginklavę prodiuseriai tikrai nebus nuskriausti po finalinio juostos pajamų pateikimo.
Komedijos atžvilgiu, humoras tikrai nėra toks banalus, kaip galėtų atrodyti iš filmo anonso, todėl labai daug vietų, primenančių buitį, sukelia šypseną veide. Vis dėlto šis filmas - apie mūsų gyvenimą ir tai, jog visai nesmagu, kai kažkoks pašalinis įsibrauna į jį. Ties dialogais irgi padirbėta neblogai, priverčiama juoktis net iš banaliausių frazių, ištartų, žinoma, viso filmo pažibos – Valdo Bičkaus.
Juostos personažai visai žaviai papildo vienas kitą, o svarbiausia, užpildo tam tikras scenarijaus spragas. Puikus Valdo Bičkaus portretas priverčia kiekviena kartą vis garsiau juoktis, tačiau, deja, to paties pasakyti negalima apie jam asistuojančią porą, kuri be Valdo atrodo tiesiog nykiai. Toks pernelyg susikaustęs ir neatsiskleidžiantis sugyventinių portretas nesugeba priversti žiūrovo kvatoti taip garsiai, kaip tą padaro finansinis aferistas. Prie visų jų dar prisideda ir ketvirtas veikėjas, kuris pagyvina susidariusią situacija ir galiausiai kvarteto dėka gauname puikią satyrinę komediją su moralu pabaigoje.
Tenka pripažinti, jog peržiūrėjus naujausią Donato Ulvydo filmą, vėl atsiranda viltis, jog su kiekvienu nauju projektu žiūrovams bus pristatomos vis juokingesnės ir išradingesnės komedijos, ko galėjome pasigesti jau daugybę metų.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės, kuri šį kartą jau labai kukli, galima paminėti neblogai priderintą prie scenų garso takelį, primenantį kalėdinę atmosferą bei visai pakenčiamą operatoriaus darbą, kuris visais įmanomais būdais buvo sutelktas į aktorių išdaigas prieš kameras. Vizualiai filmas patrauklus akiai, nes jame nėra jokių pašalinių dalykų, viskas kaip tikroje buityje, kas išties atrodo žaviai ir tai pagirtina.
Blogiausi filmavimo aspektai – blogai suderintas garsas, dėl kurio bendras vaizdas atrodo šiek tiek kraupiai ir nekokybiškai, bei, žinoma, televizinio lygio montažas, kai filmas buvo sulipdytas kaip kokie reklaminiai klipukai. Gaila, bet taip filmo kokybė labai sumenkinama.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jau šimtą kartų kalbėta apie lietuvių aktorių silpną ir teatrinę vaidybą, todėl galima dar sykį tai paminėti. Tikrai, mūsų šalies aktoriai vis dar nesugeba vaidinti vaidybiniuose filmuose, o tik teatruose bei televizijos projektuose. Jie nesugeba įsijausti į vaidmenis, todėl gaunamas rezultatas labai graužia akis.
Kaip ir ankstesniame Donato Ulvydo filme, vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Giedrius Savickas. Šis žmogus - vienas iš nedaugelio nacionalinių aktorių, dėl kurių nėra gėda. Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šitame, aktorius tampa viso filmo pažiba. Tai nuotaikingas, šiek tiek ironiškas, nuoširdus atsipalaidavusio žmogaus pasirodymas. Didžiausi plojimai jam už tiek daug nuostabių akimirkų filmo peržiūros metu.
Rimantė Valiukaitė, kurią visai neseniai galėjome matyti kitame lietuviškame projekte „Vardas tamsoje“, vaidina be įsijautimo į vaidmenį. Mano manymu, tai šalta ir visiškai neįtikinanti veikėja, kuri savo buvimu kadruose privertė jausti pagiežą ir antipatiją.
Visai neblogai pasirodo Ramūnas Cicėnas ir Inga Jankauskaitė, kurie, nors irgi vaidina pagrindinius filmo veikėjus, lieka nuošalyje. Užtat kiekvienas iš jų sugeba papildyti bendrą vaizdą ir pakelti humoro kartelę aukščiau, nei tą padaro Rimantės vaidinama veikėja.
Verdiktas
„Kaip pavogti žmoną?“ – tai pozityviai nuteikianti ir visai pagirtina lietuviška kalėdinė komedija, kuri priverčia maloniai praleisti laiką kino salėje, stebint dar vieną juoko kupiną Giedriaus Savicko benefisą.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10
Techninė juostos pusė – 5/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 5/10
Bendras vertinimas: 6/10