Apie ką mes čia…
Idealistas ir svajotojas, paprastas studentas Steve'as vieną dieną suvokia, jog kompiuteriai ateityje gali padaryti tikrą perversmą žmonių gyvenime. Kartu su savo bičiuliu Vozu ir kitais draugais jis sukuria kompaniją, kurios tikslas - padovanoti kiekvienam žmogui džiaugsmą. Laikui bėgant, bičiulių svajonė tampa realybe, bet, deja, kartu su sėkme atsiranda kliūtys, galinčios sustabdyti visą perspektyvios kompanijos veiklą.
Kūrinio vidus
Vos prieš keletą metų mirus „Apple“ įkūrėjui Steve'ui Jobsui, Holivudas išprotėjo ir pradėjo kurti planus apie jo biografijos pristatymą didžiuosiuose ekranuose. Vienu iš tokių bandymų tapo šis filmas, paremtas Walterio Isaacsono knyga, kurios dėka galima bent truputį atskleisti genialaus novatoriaus gyvenimą ir parodyti „Apple“ istoriją nuo pačių jos ištakų.
Tiesą sakant, perskaičius knygą ir pasižiūrėjus filmą galima teigti, jog kūrėjai iš jos pasisavino ne daugiau kaip dvidešimt procentų - filmo metu galima pastebėti, jog Jobso figūra nėra atskleidžiama taip, kaip norisi, o vietoj to visas dėmesys sutelkiamas į „Apple“. Žinoma, galima sakyti, jog Steve'as ir yra „Apple“, bet būkime teisingi, režisierius nesugebėjo subalansuoti korporacijos kūrimosi proceso su jos įkūrėjo transformacija.
Pirmiausia atkreipkime dėmesį į Jobsą ir jo pateikimą filmo metu. Plačiai parodomi keli gyvenimo faktai, jokių užuominų apie vaikystę, laimingos šeimos portretas ir jaukūs tėvų namai, galiausiai - keli kadrai jo indėlio į „Apple“. Žinant, jog Jobsas buvo paranojikas, sunkiai valdantis savo emocijas, egocentrikas, tai visiškai neatskleista. Matome tik genialaus svajotojo portretą, kuris ėjo link savo svajonės - užsibrėžto tikslo link. Žinoma, kartu bandyta parodyti, jog jis nėra kaip visi, tačiau perteikti jo tikrąjį psichologinį portretą nesugebėta. Tai gražus ir idealus genijaus paveikslas, kuriam meldžiasi milijonai „Apple“ vartotojų visame pasaulyje.
Iš kitos pozicijos žiūrint šį filmą matome platų korporacijos susikūrimą. Keista, jog kūrėjai pavadino filmą Steve'o garbei, kai visas filmas buvo viena didžiulė „Apple“ reklama, kurioje dominavo jos istorija. Veikėjai visiškai nustumti į šalį, tai ir leido manevruoti režisieriui ties prastesniais išvedžiojimais, pateikiant vien faktus apie korporaciją. Žmonėms, kurie artimiau nėra susipažinę su „Apple“, filmas galės šiek tiek atskleisti jos sėkmės priežastį. Juosta tampa neblogu almanachu žiūrint į kompaniją iš jos vidaus.
Šnekant apie siužeto pateikimą ir veiksmą, reikia pripažinti, jog filmas nėra nuobodus ir jį žiūrėdamas jautiesi žvaliai, tačiau žiūrint iš dramos perspektyvos, trūko draminės įtampos, kuri tikrai buvo reikalinga. Kaip jau minėta anksčiau, filmas parodomas remiantis faktais apie kompaniją, todėl jo tęstinumas „lygus“ ir pabaigoje nėra jokių nukrypimų į praeitį, viskas pateikiama eilės tvarka.
Juostoje mažai įsimintinų akimirkų, tačiau labiausiai įstrigęs ir geriausiai perteiktas filmo momentas - anų metų atmosfera. Šukuosenos, hipiškas gyvenimo būdas, apranga, mašinos, pastatai, puiki kelionė laiku, kurios dėka pasijaučiame aštuntame dešimtmetyje, - atsižvelgiant bendrai į visą projektą jis nenuvilia, nors, žinoma, gaila, kad Jobsas taip ir liko antrame plane.
Techninė juostos pusė
Atskleidžiant anų metų atmosferą reikia ne tik tinkamai pateikti dekoracijas ir veikėjų aprangą, bet ir fonines spalvas. Viskas primena anų metų filmus ir jų filmavimo stilių. Pasendintas vaizdas padaro nebloga įspūdį.
Užtat garso takelis gana silpnokas. Muzikinės kompozicijos visiškai nedera prie filme rodomų scenų. Bandoma sukelti įtampą, bet nepavyksta, o kartu čia nėra trileris ar kokia veiksmo juosta, kad skambėtų tokie kūriniai, kurios tenka girdėti.
Operatoriaus darbas neblogas, kai kuriose vietose jis nesugebėjo detaliai parodyti iškilusių situacijų, tačiau tenka pripažinti, jog filmo pradžioje ir Jobso pristatyme buvo vizualiai labai meistriškai pateikta scena. Gaila, jog ne visos scenos tokios kerinčios, kaip ta.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pasirenkant Ashtoną Kutcherį į Jobso vaidmenį, internete pasipylė tiek daug neigiamų atsiliepimų, jog iš karto užsinorėjo pamatyti jo pasirodymą tokiame amplua. Vis dėlto aktorius visiems asocijuojasi su komedijos žanru, o dramoje jį pamatyti - retenybė. Pasižiūrėjus į jo vaidinamą personažą galima pasakyti tik tiek, jog vizualiai jis labai primena Steve'ą. Aktoriaus stovėsena ir eisena irgi gana specifiškai perteikė Jobsą, kuris taip pat panašiai vaikščiojo. Ir tai viskas. Vaidybos metu visą filmą matosi tas pats komedinis gražuoliukas Kutcheris, dėl kurio iš proto eina mažos ir didelės mergaitės. Gaila, jog jos nesugebėjo iš savęs išspausti kažko daugiau, nei vien tik panašią išvaizdą.
Užtat Steve'o Wozniak'o portretas puikus. Joshas Gadas pasidarbavo iš peties, o ir dramatiniai aktoriaus sugebėjimai pagaliau buvo atskleisti. Nors panašumas minimalus, tačiau vaidyba kerinti. Toks liūdnas žmogaus šešėlis prieš didįjį genijų. Vaidybos plane tai maloniausia akimirka stebint Vozą.
Antraplaniai filmo veikėjai nieko įsimintino ir verto dėmesio neparodė, nebent galima paminėti, jog juostoje pasirodė tokios antraplanių vaidmenų žvaigždės kaip J. K. Simmonsas, Dermotas Mulroney‘is, Matthew‘as Modine‘as ar Kevinas Dunnas, kurie atliko įprastą darbą užpildant aktorių gretas filme.
Verdiktas
„Jobs“ – tai filmas ne apie genialų ir savo vizijų netausojantį novatorių, bet apie iškiliausios ir brangiausios pasaulyje korporacijos susikūrimo istoriją, kurioje dominuoja puikiai perteikta aštunto dešimtmečio epochos atmosfera ir nenuobodžiai pateikti faktai apie „Obuolį“.
Bendras vertinimas: 6/10