Apie ką mes čia…
Dvidešimt studentų atėję į paskutinį filosofijos egzaminą net nenutuokia, ką jiems yra paruošęs jų dėstytojas. Jie turės sudalyvauti intelektualiame ir gyvenimiškame eksperimente, kurio tikslas - atskleisti kiekvieną iš jų. Viskas prasideda gana ramiai, kol vienas po kito nepradeda mirti eksperimento dalyviai...
Kūrinio vidus
Filmo idėja gana smagi ir kartu originali – nuo pat pirmų juostos akimirkų ji sugeba pritraukti prie ekrano, todėl netgi galima nustebti, jog B kategorijos darbas lenkia daugelį panašaus žanro filmų vien tik savo išskirtinumu. Už tokią malonią nuostabą tenką dėkoti režisieriui, nes jis įnešė ne tik nuotykių ir įtampos, bet dar ir sodraus humoro.
Siužetinė linija nenuobodi, „tampo“ nervus ir laiko įtampoje bei nežinioje, todėl beveik viso filmo metu kamuoja nežinia ir savo paties sukurtos teorijos dėl filmo baigties. Smagu, jog režisierius tokiais būdais žaidžia su žiūrovais, tačiau artėjant prie pabaigos viskas pasidaro aišku. Gaila, nes galėjome gauti viena malonesnių per pastaruosius metus kinomanų rate taip vadinamų filmų, kurie geba manipuliuoti žiūrovo mintimis. Žinoma, lengviausią jo formą, bet jau ir tai būtu didelis siurprizas.
Juostoje labai daug humoro. Įdomiausia, jog jis nėra tiesmukas ir banalus kaip daugelyje paaugliams skirtų filmų, kuriuose dominuoja alkoholis, nuogybės ir keiksmažodžiai. Netgi homoseksualumas pateikiamas labai žaisminga forma. Scenaristui vien už tokias šmaikščias akimirkas filmo metu tikrai galima duoti dešimt balų.
Pati istorija, kaip jau minėta, gana originali, tačiau artėjant prie pabaigos filmas tampa antrarūšiu veikalu, labai toli nusivažiavusiu nuo pagrindinės minties. Siutina dar ir tas faktas, jog kai kuriose eksperimento dalyse iki galo nepaaiškinami vieno ar kito veikėjo veiksmai. Žinoma, daugeliu atvejų tai gana banaliai išreikštos tezės, tačiau galima buvo ir rimčiau prieiti prie neatsakytų klausimų.
Veikėjai nėra iki galo perteikti, todėl visame filme galiausiai matoma vos kelių personažų, kuriuos kamuoja meilė, lyderystė. Toks Bermudų trikampio vaizdas apdorotas švelnių širdies jausmų. Taip, taip, be meilės čia nė žingsnio. Juk kaip kitaip pritrauksi mažas mergaites į kino sales?
Bendrai pasižiūrėjus į visą filmą ir tai, ką nori pasakyti kūrėjas, galima pripažinti, jog idėjos prasme viskas atrodo puikiai, tačiau įgyvendinimas daugelyje vietų šlubuoja, o tai padaro filmą mažiau patrauklesniu. Nenuostabu: juk filmo biudžetas labai jau minimalus, o įgyvendinti tokią mintį reikia nemažai lėšų.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas patrauklus dalimis. Sprogimai ir specialieji efektai atrodo graudžiai, tai lyg prieš dvidešimt metų matytas vaizdas, o viskas atrodo taip nenatūraliai, jog kartais labai nemalonu žiūrėti.
Operatoriaus darbas neblogas, ypač paskutiniame eksperimente. Visą grožį parodantys egzotiniai vaizdai šildo akis ir kūną, bet apibendrinus neatskleistas juostos potencialas ir pasaulio pabaigos vaizdas, todėl net neblogas garso takelis nesugebėjo sukurti gaivesnės atmosferos.
Montažas silpnokas, kelios scenos visiškai blogai suderintos, o tai parodo tam tikrus nelogiškus reiškinius viso filmo metu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Silpniausia juosto dalis - aktoriai. Tiek daug jaunų ir gražių veidu matome filme, tačiau nei vienas iš jų nesugebėjo atitinkamai pasirodyti prieš kamerą.
Vienintelis ir tikrai neblogai pasirodęs visame filme yra dėstytoją vaidinantis Jamesas D‘Arcy‘is, kuris ir įneša didžiausią indėlį į šio filmo vaidybinę pusę.
Kiti aktoriai atrodo klaikiai, ypač Sophie Lowe, serganti Kristen Stewart sindromu. Ji net meilės scenose atrodė kaip mumija. Jokios aistros, meilės akyse, užsispyrimo nebuvo matyti, tik pražiota burna visą filmo rodymo laiką.
Juostoje matomi ir kadaise gana žinomi jaunos kartos aktoriai, kurie po vieno ar kito projekto užgeso. „Hario Poterio“ žvaigždė Bonnie Wright, „Šnipų vaikučių“ pažiba Darylas Sabaras, Rhysas Wakefieldas ir Fredie‘is Stroma atrodo tiesiog apgailėtinai. Kalbant apie Wakefieldą, galima suprasti, kad ir jis, kaip „Saulėlydžio“ žvaigždė Tayloras Lautneris, savo kontrakte turėjo punktą kas dešimt minučių rodyti pilvo presą. Graudinantis vaizdas ir tiek.
Verdiktas
„Išlikimo eksperimentas“ – tai gerą idėją ir potencialą turintis pasakojimas, kuris taip ir nesugebėjo atskleisti savo stipriosios pusės. Silpni vaizdo efektai ir klaiki vaidyba dar labiau sugniuždė visą bendrą istorijos išradingumą.
Bendras vertinimas: 4/10
