Apie ką mes čia…
Monika yra svajotoja. Mergina nori išgarsėti, tapti žymia dizainere, bet kartu ji ir myli savo vaikiną Liną, su kuriuo planuoja praleisti likusias gyvenimo dienas. Netikėta žinia apie visos šeimos persikraustymą į Londoną Monikai viską sudaužo į šipulius. Nežinia, ar kelionė dėl geresnės šeimos gerovės sugebės merginai išpildyti visus norus, todėl ją aplanko nežinomybė.
Kūrinio vidus
Nors filmas buvo kurtas gana mėgėjišku būdu, bet vis dėlto gaunamas visai neprastas bendras vaizdas. Žinoma, reikia pripažinti ir tą faktą, jog viskas tiesiog prilygsta televizijos serialui. Pasižiūrėjus šią juostą, būtent toks jausmas ir jaučiamas, kai pasirodo finaliniai titrai.
Filmas gali pasigirti dviem stipriais momentais, tačiau kaip bebūtų ironiška, tos akimirkos pateikiamos tik pradžioje ir pabaigoje. Originalios penkios pirmos minutės išties nuteikia kažkam rimtam, net intriga yra, bet pasibaigus šiai įdomiai degradavusios visuomenės interpretacijai viskas transformuojasi į paprastą buitį.
Juostos viduryje matome labai paprastą ir rutina apipintą žmonių gyvenimą. Galima netgi teigti, jog tai - tiesiog egzistavimas. Juostą užbaigia irgi penkios vaizdžios ir stiprios minutės, ir tai yra vienintelė potekstė su gilia metafora, kuri duoda peno apmąstymui apie emigracijos problemą.
Scenaristas bando parodyti ir dvi barikadų puses. Vyresnio ir jaunesnio žmogaus perspektyvos apie gyvenimo tikslą prisideda prie nenuobodaus pasakojimo, tačiau, kaip bebūtų keista, kartu parodoma ta visuomenės dalis – ypač turint omenyje jaunuolius – kuriems nelabai rūpi šviesi ateitis. Ypač juokas ima kaip taikliai parodomos kai kurių merginų vertybės.
Kam gi mokytis, dirbti, jeigu savo gražų ir jauną kūną galima atiduoti senam nukriošusiam seniui, kuriam iš vienos vietos smėlis byra? Kitiems vakarėliai ir alkoholis rūpi, dar vieniems - lengvabūdiškas seksas.
Emigracijos pliusai ir minusai pateikiami su ironija (...). Kartais net sunku suprasti, ar kūrėjas specialiai pateikia tokios degradavusios visuomenės vaizdą, ar čia yra žaidimas ir retorinio klausimo uždavimas, kas geriau: degradavęs emigrantas ar degradavęs patriotas.
Viena iš temų – paauglių meilės motyvas. Idealistiškas požiūris vienam į kitą, svajonės apie amžiną laimę. Nekeista, jog toks požiūris kamuoja daugelį jaunų žmonių.
Kita vertus, tai yra ne didmiestis, o Rokiškis, ir mažesniuose miestuose žmonių mentalitetas ir gyvenimo siekiai yra kitokie – jie artimesni vienas kitam. Pirma meilė nerūdija – tokią nuomonę galima susidaryti iš papasakotos meilės istorijos tarp Monikos ir Lino. Graži, bet kartu ir naivi mąstysena.
Personažai yra didžiausia visos juostos bėda. Visiškai neištobulinti, tik kadruose pasirodantys paprasti ir kažką kalbantys žmonės. Ypač juoką kelia „rusė“, gyvenanti Rokiškyje, bet net ir tai yra ne taip juokinga, kaip jos visiškai nemokšiškas rusiškų žodžių tarimas.
Kitas, ne ką prastesnis momentas yra Felikso bandymas kalbant lietuviškai „suanglinti“ kai kuriuos žodžius ir tarti juos su akcentu. Juokinga, nes anglai visiškai kitaip šneka, o matomas vaizdas toks lyg atvažiavęs amerikietis bandytų kalbėti lietuviškai.
Filmas - kaip protestas ir kartu pritarimas emigracijai. Lietuvoje yra šeima – Anglijoje pinigai ir naujas gyvenimas. Čia vaikystės prisiminimai – ten šviesi ateitis. Vis dėlto pagrindinė mintis yra išsakyta nenuobodžiai, už ką ir galima padėkoti juostos kūrėjams. Tai lengvas filmas, praskaidrinantis nuotaiką.
Techninės pusės ypatumai
Operatoriaus darbas sudaro vos ne didžiausią viso filmo dalį, kalbant apie techninius niuansus. Puikūs manevrai - kai kurie kraštovaizdžiai, prilygstantys „Neregėtos Lietuvos“ albumui, bei pradžios post-apokaliptinis vaizdas. Malonūs akiai kadrai ir vaizdingai perteiktos scenos suvirpina širdį – vis dėlto tokia graži yra ta Lietuva.
Garso takelis, kuris irgi daro neblogą poveikį, taip pat malonus ausims, bet vis dėlto apsiriboti viena daina nereikėtų. Taip, gražus ir jausmingas kūrinys, bet galima buvo ir daugiau muzikinių kompozicijų pristatyti. Montažas nekokybiškas. Labai greitai pereinama iš vienos scenos į kitą, o kartu atrodo, jog toks kadrų kaitaliojimas kaip koks paveikslėlių šou kompiuteryje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Mano manymu, pagrindinių jaunų aktorių vaidyba yra lygi nuliui. Suprantama, jog jie pirmą kartą pasirodo ekrane, bet emocijos tokios „medinės“, jog kartais norisi užsidengti akis. Pagrindinio personažo atlikėją, Dovilę Butėnaitę, galima sulyginti su aktore Kristen Stewart. Sąsajos labai didelės: emocijų - „nulis“ ir praverta burna, nors vis dėlto į ją maloniau žiūrėti nei į „Saulėlydžio“ sagos žvaigždę.
Kiti jauni aktoriai, ypač Karolis Leitonas taip pat nepadaro nieko ypatingo. Neįtikinamai ir sausai pasirodantis kolektyvas, kurį kai kuriomis akimirkoms gelbėja pasirodantys tokie galiūnai kaip Džiugas Siaurusaitis, Larisa Kalpokaitė ar Inga Norkutė-Žvinienė. Skausminga filmo dalis, kai tikrai pradedi prisiminti, jog lietuviško kino didžiausia problema – vaidyba.
Verdiktas
„Emigrantai“ – tai mėgėjiško lygio filmas, su stipria mintimi, tačiau įgyvendintas prastokai. Vis tik finalinės metaforos dėka jis duoda peno apmąstymams apie emigracijos problemą. Juosta su tiek akiai, tiek ausiai maloniu fonu, greitai besirutuliojančiu veiksmu, bet be kokios nors įsimintinos vaidybos akimirkos. Filmas kaip protestas, filmas kaip apeliacija, filmas kaip kritika mūsų šalies visuomenei.
Bendras vertinimas: 5/10