Paties Peterio Jacksono protežė, iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs kino kūrėjas pristato net ketverius metus kruopščiai kurtą filmą, kuriame kaip ir jo prieš tai buvusioje juostoje didžiausias dėmesys atiteks pūvančios žmonijos analizei. Kino kūrėjas kviečia pamatyti itin tikrovišką ateities pasaulio viziją, artimiau susipažinti su žmonių akimis matomu rojumi, stoti į kovą su visa blogio imperijos sistema ir sužinoti, ką iš tikrųjų slepia biblinių motyvų perpildytas Eliziejus.
Apie ką mes čia…
2154 metai – Žemės planeta yra viena didelė favela patiems skurdžiausiems gyventojams, kur ant kiekvieno kampo galima sutikti sergančius, neįgalius, gyvenimo prasmę praradusius žmonės. Prarastas ir suniokotas pasaulis, kurį apleido patys turtingiausi. Pasiturinti žmonijos dalis pastatė sau rojų – Eliziejų, kur verda laimingas ir nerūpestingas gyvenimas. Daugelis Žemėje paliktų žmonių visais įmanomais būdais bando patekti į „Pažadėtąją žemę“, tačiau viskas baigiasi tik beprasmėmis mirtimis.
Vienas iš tų žmonių – Maksas, kuriam žūtbūt reikia atsidurti kitame pasaulyje, tačiau tam, kad pakliūtų į jį, jam teks pereiti milžiniškus išbandymus, kurie atneš vien tik siaubingą skausmą.
Kūrinio vidus
Jau nuo pat pirmų filmo minučių pastebimas firminis Neilo Blomkampo stilius. Galima netgi teigti, jog žiūrime į tolimesnę „9-ojo rajono“ ateitį. Kaip ir pirmame savo filme, režisierius pateikia daug socialinių temų, tačiau vis dėlto į pirmą vietą iškeliamas kvapą gniaužantis veiksmas, kurio juostoje per akis. Iš vienos pusės tai visai geras ėjimas, siekiant pritraukti žiūrovą prie ekrano, tačiau kita vertus, galima buvo labiau susikoncentruoti ties pačiu pasakojimu ir geriau išvystyti istoriją.
Filmas susideda iš dvejų dalių. Viena – veiksmas vystomas Žemės planetoje, kita – viskas persikelia į Eliziejų. Pirmoje filmo dalyje pateikiamas labai graudus pasaulio vaizdas. Iš tiesų, netgi sunku žiūrėti į miestus, pavirtusius tikrais lūšnynais. Žinoma, iškyla asociacijos su „9-uoju rajonu“, kaip kitaip, viskas atrodo vos ne identiškai, tačiau tai netrukdo šiai juostasi įgauti savo individualumo.
Stipri socialinė tema apie žmonių klases, turtingų ir vargšų egzistenciją ir bejausmį pasaulį – stipriausia pasakojimo dalis. Netrūksta ir politinių režisieriaus pažiūrų, tačiau gilintis į jas nedera, nes jos neturi kokios nors svarbios įtakos bendram vaizdui. Viską papildo ir puikiai suderintas kokybiškas veiksmas, kurio dėka atmosfera įkaista iki epiškumo.
Kita filmo pusė žymiai skiriasi nuo pirmosios. Nors ir parodomas Eliziejus, jo grožis, tačiau visiškai skurdžiai pateikiama jo istorija bei gyvavimo būdas. Jeigu pirmoje dalyje galima buvo matyti stiprius pamatus, tai antrojoje viskas sugriaunama ir gaunamas tiesiog eilinis veiksmo filmas su tikroviškai atrodančiais efektais.
Labiausiai Neilo Blomkampo kūryboje traukia akį tai, kad jo filmuose galima pamatyti visko. Netrūksta ir meilės, ir brutalaus žiaurumo, efektingų veiksmo scenų, bet svarbiausia, nėra humoro. Viskas pateikiama rimtai, be kokių nors kvailų juokelių, kurie daugelyje filmų bando atitraukti žiūrovo akis nuo prasto scenarijaus.
Čia to nėra, nes scenarijaus atžvilgiu gerbiamas režisierius pasidarbavo iš peties. Kalbant apie žiaurumą, čia jo nemažai. Vien personažai kelią tikrą siaubą bežiūrint į juos, o ką kalbėti apie itin detaliai parodomus žmonių sprogimus. Kartais kruvinas, tačiau vis vien žavus darbas.
Nemažai dėmesio skiriama personažams, kurie padaro tikrą šou. Pagrindinis veikėjas parodomas standartiškai, kaip ir daugelis tikrų didvyrių. Paprastas, nelaimingas, turintis tikslą. Iš tikrųjų nelabai įsimintinas herojus, bet tai netrukdė filmui „įsivažiuoti“ iki neregėto kietumo. Viską kompensuoja pagrindinis filmo antagonistas, kuris prilygsta blogio įsikūnijimui.
Žiaurus, charizmatiškas, psichinę negalią turintis veikėjas – tai tikras filmo lobis, kurio labiausiai laukiama pasirodant ekrane. Dviejų galiūnų susidūrimai parodomi efektingai ir ganėtinai žiauriai , todėl viską žiūrėti malonu. Be jokių sentimentų ar moteriškų paistalų, reikalai vyriškai sutvarkomi kumščių pagalba.
Siužetinė linija laiko įtampoje visą rodymo laiką, o pats veiksmas, sudarantis didžiulę filmo dalį, nenusibosta. Svarbu paminėti puikius susidūrimus Žemėje su kiborgais ir sceną, kur meistriškai sunaikinamas vienas iš jų. Labai retas reiškinys, kur taip nuostabiai ir poetiškai sprogsta robotas. Filmui einant į pabaigą, juosta pasidaro šiek tiek banali ir nuspėjama, bet užtat kaip džiaugiasi širdis dėl tokių jausmingų ir keliančių tikrą euforiją viduje vaizdų, kur žmonijos likimas tampa nenuspėjamas ateities kartoms.
Pasibaigus šiai juostai galima teigti, jog filmas nusileidžia pirmam Blomkampo darbui, tačiau vertinant jį kaip vieną iš mokslinės fantastikos žanro atstovų, tai išties įsimintinas ir nenuobodus filmas, kurį galima peržiūrėti kelis kartus ir jis nepabos.
Techninė juostos pusė
Vizualinė filmo pusė yra labai aukšto lygio produktas. Specialieji efektai ne tik kad gniaužia kvapą, tačiau jie ir labai natūraliai pateikiami. Sunku atskirti, kur kompiuterio pagalba kuriamas pasaulis, o kur - autentiškas.
Garso takelis vertas atskirų aplodismentų. Puikiai prie kiekvienos scenos parinktos ir priderintos muzikinės kompozicijos. Jaučiamas epiškumas, o svarbiausia, jog šiais metais tai kol kas geriausias garso takelis, kurį teko girdėti filmuose. Jaučiama labai daug ekspresijos žiūrint filmo scenas. Dėka to, sukuriama ir gera įtampa, nepaleidžianti iki pat titrų.
Kaip ir „9-ajame rajone“, taip ir čia dominuoja drebančios kameros efektas. Operatorius labai meistriškai pateikia vaizdą, o svarbiausia, labai detaliai, net ir ištaškytos smegenys atrodo nuostabiai, nors ir kelią šiurpą. Veiksmas karts nuo karto filmuojamas pagrindinio veikėjo užnugaryje, todėl bendras vaizdas panašus į kompiuterinį žaidimą. Nekasdieniškai ir gana originaliai viskas atrodo.
Garso montažas puikus. Visos efektingesnės scenos suderintos taip, kad bežiūrint jas išsižioji, filmas įtraukia ir nepaleidžia, širdis daužosi dar stipriau. Juostos fonas - pilkas ir šviesus, kaip ir ankstesniame režisieriaus darbe. Gražiai pateikiama rojaus ir pragaro priešprieša, tai geriausiai atspindi foninės spalvos. Sunku prie ko nors prikibti, kai taip detaliai ir kruopščiai pasidarbavo kūrybinė grupė.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme surinktas tikras aktorių žvaigždynas. Kiekvienas iš jų įnešė dalį savęs į šį projektą, nors vis dėlto didžiausi laurai, kaip ir prieš tai buvusiame režisieriaus filme, atitenka charizmatiškajam Sharlto Copley‘ui.
„9-asis rajonas“ atvėręs duris į plačius kino vandenis režisieriui ir aktoriui vėl sujungia juos kartu. Brutalus, negailestingas, žiaurus, psichinis ligonis – toks aktoriaus įvaizdis ekrane. Kiekvienas jo pasirodymas yra šventė ne tik akims, bet ir ausims. Labai įsimintinas balsas ir akcentas, kuris visą laiką žavi atitraukiant nuo to, kad jis - pagrindinis juostos antagonistas ir žudymo mašina.
Pagrindinio personažo atlikėjas - itin pasikeitęs, o tiksliau plikas Mattas Damonas - vėl pasirodo kupiname veiksmo filme. Seniai matytas kino ekranuose aktorius susidoroja su savo vaidmeniu gerai, nors, kaip jau minėta, iki pagrindinio blogiuko šarmo jam dar labai toli.
Irgi seniai matyta kino ekranuose, Holivudo veteranė Jodie Foster kardinaliai pasikeitusi. Moteriai jau penkiasdešimt metų, tačiau atrodo stulbinančiai, na, ir dar puiki vaidyba prisideda. Išties įsimintinas pasirodymas. Retai galima pamatyti ją tokiame netipiniame amplua.
Filmą papildo ir tokie žinomi veidai kaip Williamas Fichtneris, Diego Luna, Alice Braga ar Jose Pablo Cantillo. Visi jie pasirodo gana gerai, tačiau neįsimintinai. Po kiekvieno jų pasirodymo greitai užmirštama, ką jie veikė ekrane. Viskas sukoncentruojama ties Damonu ir Copley‘umi, kurie užkuria tikrą pragarą ekrane.
Verdiktas
„Eliziejus“ – tai vienas kokybiškiausių mokslinės fantastikos filmų, pasirodžiusių per keletą pastarųjų metų. Itin brutalaus veiksmo, vaizdžiai pateikiamo smurto, efektingų veikėjų susidūrimų kovos lauke, natūraliai atrodančių specialiųjų efektų, įtampos ir įsimintinos vaidybos perpildyta juosta tampa tikru lobiu šio unikalaus žanro gerbėjams.
Bendras vertinimas: 9/10