Režisierė maloniai kviečia rimtesnio konteksto dramų mylėtojus iš arti pamatyti keturių žmonių tarpusavio santykius ir jų uždraustą potraukį vienas kitam, kuris su laiku pradeda formuotis į kažką daugiau nei vien seksualinį norą būti kartu.
Apie ką mes čia…
Dvi geriausios vaikystės draugės jau nuo mažens dalijosi viskuo, ką tik turėjo, todėl sulaukusios pakankamai solidaus amžiaus, jos vis dar leidžia laiką kartu. Du moterų sūnūs, kaip ir jų motinos, tampa neatsiejamais draugais, todėl visą laisvą laiką vaikinai praleidžia kartu. Viskas lyg ir būtų gerai, jei ne viena naktis, po kurios motinų ir jų sūnų santykiai tampa itin artimi.
Kūrinio vidus
Tokia tema kaip paauglių santykiai su suaugusiomis moterimis ar vaikų santykiai su jų motinomis nėra nauja, tačiau su kiekvieno tokios tematikos filmo pasirodymu tampa smalsu, kaip režisierius sugebės atskleisti visą tokių seksualinių santykių trapumą. Jau buvome matę panašaus pobūdžio juostas - Alfonso Cuarono „Ir tavo mama irgi“, Bernado Bertollucio „Svajotojai“ ar Stepheno Daltry‘io „Skaitovas“ - taigi atrasti kažką naujo šiame filme bus sunku.
Kaip ir buvo galima numanyti, pati istorija tampa labai nykiu ir visiškai neįdomiu pasakojimu apie motinų incestą su sūnumis. Kažkas gali nesutikti, nes filme rodomos dvi draugės ir jų vaikai, tačiau jų ryšys primena seserų meilę, todėl kaip bebūtų, bet vaikinai atsidavė aistrai su savo tetomis. Pats tokių santykių pateikimas filme visiškai neintriguoja, todėl net ir seksualiniai santykiai tarp suaugusių moterų ir jaunuolių atrodo tiesiog skurdžiai ir kartu šlykščiai. Net aistra parodyta kaip mechaninio sekso atvaizdas, kur svarbiausia - susijungimas, o ne savo jausmų demonstravimas. Toks ir visas filmas – nenuoširdus, sausas ir, blogiausia, be kokio nors moralinio konteksto. Parodomas keturių žmonių asmeninis gyvenimas, kuris atrodo kaip rutinos kamuojamų sutuoktinių eilinė diena. Nėra nei džiaugsmo, nei meilės, nei potraukio.
Blogiausia, jog filmo personažai visiškai neatskleisti. Motinų draugystė nenupasakojama jokiais būdais, todėl susidaryti įspūdį apie jų jaunus laikus ir draugystės išsaugojimą iki pat senatvės nelemta. Taip pat pateikiami ir jų vaikai. Netgi dabartyje, kurioje vyksta filmo veiksmas, sužinome nedaug. Tik tai, jog dailios moterys mėgsta pasipliuškenti vandenyne ir gulėti paplūdimyje, o jų vaikams pavyksta būti burlentininkais. Tuo ir pasibaigia pažintis su personažais ir jų gyvenimo kryžkelėmis. Režisierė taip susikoncentravo į veikėjų seksualinius santykius, jog net vėlesni veikėjų veiksmai nepadeda suprasti draugystės motyvo ir pačios meilės sąvokos, rodomos šiame filme. Bendras vaizdas toks „tirštas“, jog galiausiai galima suprasti, kad žiūrime filmą apie nieką, filmą, neturintį idėjos, filmą, kuris net nešokiruoja ir neintriguoja savo itin pikantiška tematika.
Dialogai filme turi potencialo, bet išreiškiami ne vietoje ir ne laiku, o gyvenimo prasmės suvokimas nėra artimas šiam filmui. Įdomu, apie ką galvojo scenaristai, kai rašė šio filmo scenarijų, nes juosta nepanaši į suaugusiems skirtą dramą, kurioje bent jau minimaliai būtų galima pradėti apmąstyti veikėjų sprendimus.
Filmas taip pat netinka jaunesniam žiūrovui, kurio meilės suvokimas savo motinai visiškai kitoks, nei pateikiamas šiame filme. Trūksta dinamikos ir pačios dramos, kurią išjudina emocionalus „variklis“, - ji iš tiesų padėtų išsikapstyti iš tokio nuobodaus siužeto, kurį mums pateikia filmo kūrėja. Artėjant prie finalo viskas labiau suprastėja, o pasirodžius paskutinei scenai tampa aišku viena – priėjome prie pačios pradžios, nuo kurios prasidėjo filmas, todėl jokio pamokslo laukti tikrai nereikia, nes jo čia nėra. Meilė tarp vaikų ir jų tėvų virsta pajuokos, savivertės neturėjimo ir nepadorumo objektu – tai ir simbolizuoja paskutinis filmo kadras.
Techninė juostos pusė
Žinant, jog filmas nufilmuotas tiek Prancūzijoje, tiek Australijoje, tai vienintelis stiprus juostos koziris, nes operatoriaus darbo, tikrai vaizdingo vandenyno ir aplinkos pateikimo dėka viskas atrodo labai šiltai, o ir kartu maloniai akiai, kai už lango - minusinė temperatūra.
Garso takelis taip pat priverčia pasijusti maloniai, nes kelios muzikinės kompozicijos taip žaviai skamba filmo metu, jog norisi tiesiog užsimerkti ir atsidurti kažkur šiltuose kraštuose kaip ir pagrindiniai filmo veikėjai.
Filmo montažas neblogas, tačiau norint išvengti tam tikrų seksualinių scenų, režisierės nurodymu buvo iškirpti keli epizodai, kurie, matyt, labiau nuspalvintų šį pasakojimą. Deja, tai neįvyksta, todėl tenka stebėti neintriguojantį vaizdą be kokios nors aistros demontavimo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinis filmo ketvertas, kuris ir „laiko“ visą šį nykų pasakojimą, atrodo itin stipriai, o svarbiausia, kiekvienas iš aktorių sugeba įnešti nemažai darbo, kad pagerintų juostos kokybę.
Britė Naomi Watts, kurią Lietuvos žiūrovai neseniai galėjo matyti filme apie princesės Dianos meilės santykius, pasirodo itin gerai. Žinoma, atsižvelgiant į paskutinius aktorės filmus, susidaro įspūdis, jog ji vaidina tą patį personažą, tačiau pažvelgus atidžiau matosi, jog kiekvienas jos sukurtas veikėjas turi išskirtinių bruožų. Tuo ji ir žavi savo gerbėjus bei kino mylėtojus.
Pastaruoju metu ne itin dažnai kine pasirodanti Robin Wright sugeba aplenkti savo kolegę ir suvaidina dar įtikinamiau. Geras aktorės personažo įkūnijimas prideda filmui tam tikro šarmo, nes galime pamatyti tikrai geidžiamos moters vaizdą. Nesvarbu, koks amžius, bet jei moteris sugeba patraukti jauno ir gražaus vaikino akį, reiškia, joje yra kažkas stulbinančio – o tokia ir yra aktorė bei jos vaidinamas personažas.
Xavieras Samuelis, suvaidinęs Ianą, atrodo tikrai neblogai, tačiau filmo metu jaučiama, jog jaunas aktorius labai susikaustęs ir jam sunkiai sekasi vilioti Robin vaidinamą Rozę. Atvirkštinį variantą matome Jameso Frechevillio personaže. Tai savimi pasitikintis, tačiau kartu ir trapus jaunuolis, kuriam reikia motiniškos meilės, kurią jis gauna iš Lilės.
Filmą papuošia ir gana charizmatiškas Benas Mendelsohnas su žaviąja Sophie Lowe, kuri pasitaiso po itin prasto pasirodymo „Išlikimo eksperimente“. Toks juostos papildymas leidžia bent jau pasimėgauti aktorių vaidyba ir užmiršti niekam tikusį scenarijų bei silpna režisūrą.
Verdiktas
„Dvi motinos“ – tai neįtikinantis pasakojimas apie motinų ir jų sūnų seksualinį potraukį, virstantį į visiškai jokio pamokslo neturintį ir rutinos kamuojamą darbą, kurio pagrindiniu varikliu tampa stipri pagrindinių aktorių vaidyba, miela ausiai muzika ir savo egzotiškumu kerintys peizažai.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10
Techninė juostos pusė – 6/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10
Bendras vertinimas: 6/10