aA
Nepriklausomo kino kūrėjas režisierius Steve‘as McQeenas, džiuginęs visus pasaulio kino mylėtojus tokiais stipriais ir sunkaus konteksto darbais kaip 2008 m. pasirodęs „Badas“ ir 2011 m. „Gėda“, pristato savo trečią pilnametražį darbą, kuriam pranašaujamas geriausio metų filmo titulas JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose.
12 vergovės metų (nuotr. „ACME Film“ archyvo)
© (nuotr. „ACME Film“ archyvo)

Tituluotas režisierius kviečia atsidurti viename iš sunkiausių Amerikos laikotarpių, kai žmonių gyvybė nieko nereiškė ir klestėjo vergovė. Žiūrovai kviečiami pamatyti sunkų ir graudinantį vieno juodaodžio išlikimą Dievo užmirštame pasaulio kampelyje.

Apie ką mes čia…

Solomonas Norkotas Niujorke buvo vienas labiausiai gerbiamų gyventojų. Jis meistriškai grojo smuiku, todėl į jį atkreipė dėmesį du vyrai atvykę iš Vašingtono. Pasiūlydami labai pelningą darbą, jie nuviliojo Solomoną į sostinę, iš kurios jis jau nebegrįžo. Vyras papuolė į vergovę, iš kurios ištrūkti jam reikėjo dvylikos siaubingų metų, praleistų pas įvairiausius šeimininkus.

Kūrinio vidus

Prieš metus kino ekranuose triumfavo ir žmones pakerėjo vienas išradingiausių ir labiausiai giriamų filmų, Quentino Tarantino šedevras – „Ištrūkęs Džango“. Vergovės tematika buvo atskleista labai vaizdžiai, tačiau ponas Tarantino pristatė gana atvirą ir itin smagią „Spagetti“ vesterno stiliaus pramogą, bet ne dramą apie vergovę, kuri buvo viena iš didžiausių ano laikotarpio problemų.

Steve‘as McQueenas, kuriam tai tik trečias, tačiau pats brandžiausias ir savo produkcija lenkiantis ankstesnius darbus, projektas atsižvelgia į šią problematiką iš visiškai kitos pusės, nei tą padarė gerbiamasis Quentinas. Režisierius kaip savo naujo filmo pamatą paėmė labai skaudžią, bet tikrą buvusio vergo, Solomono Norkoto, istoriją ir parodė ją kaip įmanomą griežčiau ir įtikinamiau. Filmas tampa labai stipriu psichologiniu darbu, jau nuo pat pradžios laiko žiūrovą įtampoje ir leidžia psichologiniu būdu pajusti visą Solomono ir jo bendražygių patyčias, skausmą ir neviltį dėl šviesesnio rytojaus. Drama su psichologiniu kontekstu, tai vienas stipriausių žanro reiškinių, kuris tiesiog meistriškai pateikiamas šioje juostoje.

Filmas prasideda nuo simboliško, tačiau labai gąsdinančio Solomono žvilgsnio, kuriame neišliko nei vilties, nei noro gyventi, nei kokių nors jausmų. Tokiais filmo momentais, kurių čia labai daug, galima tik užjausti žmoniją dėl savo nehumaniškų veiksmų prieš artimą. Nesvarbu kokios odos spalvos žmogus yra, kokius seksualinius potraukius turi, kokiai religijai priklauso – mes esame žmonės, o ne gyvuliai. Būtent tą ir nori parodyti režisierius. Baltaodžiai filme parodyti kaip tironai, menkystos ir šleikštulį keliantys bailiai, todėl akivaizdu, jog visą filmą niekini save, kad tavo etniniai protėviai kankino ir šaipėsi iš juodaodžių, pakliuvusių į vergovę. Filmas tampa ne tik išgyvenimo drama, jis tampa puikiu istoriniu šaltiniu, kuriame labai kruopščiai parodomi vergvaldžių namai ir jų gyvenimo būdas.

Kiekviename name, kuriame „apsistoja“ Solomonas, galime pamatyti visiškai skirtingų žmonių paveikslus. Prijaučiantis ir jautrus ponas Fordas vienintelis pamatė Solomone žmogų. Įdomiausia, kad šis, vienas iš pirmųjų Solomono šeimininkų, nors ir buvo prijautė vergui, tačiau neatsisakė būti vergvaldžiu. Jis bent jau labai humaniškai elgėsi su savo tarnais, ko negalima pasakyti apie poną Epsą. Būtent jis tampa tikru košmaru kiekvienam vergui. Epsas pateikiamas kaip tironas, kuriam juodaodžiai kėlė vien tik panieką, tačiau tikintis į Dievą, nors ir neturintis su juo nieko bendro. Režisierius parodo šį vergvaldį kaip tikrąjį išsigimėlį, kuris savo prieštaringais veiksmais tvirtindavo, jog to norėjo Dievas ir bailiai slėpėsi po dangaus valdovo skydu. Galiausiai pamatome žmogiškumą Baso pasirodyme. Jis, kaip gėrio pranašas, aplanko Solomoną ir atgaivina pasitikėjimą baltaodžiais, kurie ne visi supuvo nuo savo neapykantos kitos rasės žmonėms. Su personažais pasidarbuota labai puikiai, todėl kiekvienas filme rodomas veikėjas atskleistas maksimaliai gerai. Pradedant nuo Solomono, jo bendražygių vergų, vergvaldžių iki jo išvaduotojo.

Solomonas šio išgyvenimo istorijoje patiria labai daug skausmo, tačiau atranda jėgų gyventi ir mėgautis kiekviena praleista akimirka žemėje. Jis nusivylęs žmonėmis, tačiau neprarandantis vilties, jog kada nors visi piktadariai bus nubausti už tą blogį, kurį skleidė kitiems. Filme nemažai smurto, labai sunkių ir itin stipriai paveikiančių scenų. Pats pasakojimo modelis sugeba visą filmo rodymo laiką graudinančiai stebėti siužetinės linijos pateikimą. Filmas priverčia apsiverkti, bet ne dėl to, kad ekrane kankinami juodaodžiai, o dėl to, jog kiti žmonės elgiasi neleistinai. To siekė filmo režisierius. Jis norėjo, kad mes iš šono pamatytume, kokie esame. Lyg gyvuliai, kuriems tampa lengviau nuo to, jog šalia mūsų esantis žmogus kenčia. Šiuolaikinėje visuomenėje tokie reiškiniai pasitaiko vis dažniau, todėl filmą reikia priimti kaip apeliaciją prieš humaniškumo nepraradimą. Filmas tampa tikru lobiu šalia Steveno Spielbergo „Amistado“, 2011 metų „Tarnaitės“ ir visai neseniai parodyto filmo „Liokajus“. „12 vergovės metų“ tai ne šiaip sau filmas apie sunkią juodaodžių dalią, tai filmas apie norą gyventi ir siekti savo tikslų bet kokia kaina.

Techninė juostos pusė

Jautriausią filmo pusę papildė ir vieno geriausių pasaulio kompozitorių, Hanso Zimmero, muzika, kuri sudarė labai stiprų pamatą pasakojamai istorijai. Kiekvienas muzikinis kūrinys meistriškai perteikė scenose vyraujančią atmosferą ir taip pat padarė nemažai įtakos bendram juostos kontekstui pabrėžti.

Nuolatinis Steve‘o McQueeno operatorius, Seanas Bobbittas, irgi padarė puikų darbą. Kameromis jis sugebėjo perteikti visą siaubą ir vergų neviltį bei jų tikėjimą taip subtiliai, kad net ir smurto scenos atrodė kaip tikra poezija. Labai grakščiai viskas pateikta, todėl filmo gerumas iš dalies priklauso būtent nuo operatoriaus vaizdingo filmo idėjos perteikimo.

Filmo montažas irgi geras. Galima prisiminti tas meistriškai sulipdytas vietas su prisiminimais, kai žmogus nenori prarasti vilties ir prisimena savo didžiausią turtą – namus ir šeimą. Tokie „flashbackai“ sudaro neblogą psichologinį filmo braižą, kai filmą matome iš veikėjo perspektyvos. Garso montažas nelabai stiprus. Kai kuriuose scenose pritrūksta dinamikos. Ypač prisiminus visas scenas su Epsu, kuriose jo blogis tiesiog viešpatavo.

Bendras techninės pusės vaizdas labai kokybiškai atliktas, todėl juostos kokybė taipogi pakilo, nes vien geru scenarijum ir puikiai papasakota istorija neapsieisi šiais technologijų ir efektų pripildytais laikais.

Aktorių kolektyvinis darbas

Toks kolektyvas, kurį surinko Steve‘as McQueenas savo trečiai juostai, tiesiog daugiau nei įspūdingas. Juostoje dominuoja tokios pavardės, kurias savo darbuose norėtu matyti kiekvienas režisierius.

Pagrindinį vaidmenį atlikęs Chiwetelis Ejioforas iki šiol pasirodydavo vien tik antraplaniuose vaidmenyse. Deja, tik dabar šio puikaus aktoriaus draminis potencialas maksimaliai atskleistas. Dėl to reikia padėkoti juostos režisieriui, kuris leido Chiweteliui parodyti savo talentą suvaidinant Solomoną.

Antras ir pats stipriausias antraplanis veikėjas buvo įkūnytas paties Michaelio Fassbendero, kuris trečią kartą iš eilės pasirodo Steve‘o McQueeno filmuose. Unikalus personažas, kuriam jaučiama vien tik neapykanta ir pasišlykštėjimas. Puikiai išreikštos emocijos, atskleistas personažo būdas ir jo psichologinės problemos. Neveltui aktorius pretenduoja į Oskarą už šį savo pasirodymą dramoje.

Moterų gretose labiausiai išsiskiria Lupita Nyong‘o, kuriai ši juosta tampa debiutu. Stiprios moters paveikslas, kuriai užgauliojimai nieko nereiškia – ji gyvena šia diena, nori išlikti gyva, kankinasi, bet tuo pačiu yra laiminga, praleisdama kelias akimirkas su žmonėmis, kurie jai jaučia pagarbą.

Trumpesniais, tačiau irgi labai gerai įgyvendintais pasirodymais, gali pasigirti Benedictas Cumberbachas, Sarah Paulston, Paulas Giamattis, Paulas Dano, Alfre Woodard ir Bradas Pittas, kuriam reklaminėje kampanijoje labiausiai skiriamas dėmesys. Kiekvienas iš šių aktorių stipriai papildė Chiwetelio personažą ir leido Oskarui nominuotam aktoriui atsiskleisti kiek galima įtikinamiau.

Verdiktas

„12 vergovės metų“ – tai vienas stipriausių ir dramatiškiausių 2013 metų projektų, pasakojantis apie žmogaus išgyvenimo dramą sunkiausiu jo šalies laikotarpiu, kai vergovė klestėjo, o žmogiškumas su kiekviena akimirka geso ir stingdė kraują.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10

Techninė juostos pusė – 9/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 10/10

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Atviras kliento laiškas draudikams: ar jums atrodo logiška siūlyti kabrioleto draudimą artėjant žiemai? (51)

Miela draudimo bendrove, Skundžiuosi Jūsų kliento patirtimi. Dvi savaites karštligiškai bandėte...

Po motinystės atostogų į darbą grįžusi mama buvo šokiruota: ar valstybė mus apgavo? (36)

Į DELFI redakciją kreipėsi moteris, kuri teigė, esą valstybė apgavo mamas, esančias vaiko...

Kelionė į Kauną apkarto: vietoj autobuso bilieto – grasinimas apsauga (15)

Išskirtiniai kelionių įspūdžiai – taip prisistato UAB „Tolimojo keleivinio transporto...

Sulaikytas vyras dėkoja Kauno pareigūnams: daugiau tokių policininkų (4)

Penktadienį „Kas vyksta Kaune“ pasiekė kiek neįprasta istorija – į redakciją kreipėsi...

Vyriausias kultūros darbuotojas sulaukė ypatingos dovanos Utenos kultūros centre (2)

Maestro Adolfas Driukas, nors jau peržengęs 90-uosius savo gyvenimo metus, kūrybingai tebedirba...

Top naujienos

Prostitucijoje išnaudotų lietuvių istorijos sukrėtė net visko mačiusią pareigūnę iš Švedijos: viena jų tapo filmu (137)

Net praėjus daugiau nei dešimtmečiui prostitucijoje išnaudotų lietuvaičių istorijos yra...

Ilgiausia apgultis istorijoje: du dešimtmečius siaubo iškentę miestelėnai maro protrūkio laukė kaip išganymo (4)

Osmanų imperijos karo su Venecijos respublika metu Kandijos miestas (dabar – Heraklionas ,...

Aukštaitijos sostinė stoja? Darbdaviai jau skaičiuoja susitraukusius pelnus ir pereina į taupymo režimą (168)

Lietuvos ūkio variklis sukasi visu pajėgumu. Pastaraisiais metais augusi ekonomika išjudino ir...

Ekspertai: po Lenkijos rinkimų politikoje labiausiai tikėtinas tęstinumas (4)

Lenkijos valdančiajai dešiniųjų pažiūrų partijai „ Įstatymas ir teisingumas “...

Po skyrybų dramos – atviras Andriaus Šedžiaus interviu apie vaikus: apie tai vėliau teks papasakoti ir mažyliui (68)

Neseniai skyrybas išgyvenęs verslininkas Andrius Šedžius dabar visą savo dėmesį sakosi...

Sunkiai sergančios aktorės Anastasijos Zavorotniuk dukra pasidalijo jautria žinute (51)

Šeštadienį, spalio 12-ąją, sunkiai serganti aktorė Anastasija Zavorotniuk kartu suvyru Piotru...

Mirotičiaus šou laimėjo „Barcelonai“ trilerį prieš „Valencia“, Kulboka padėjo nugalėti „Baskonia“ (1)

Nikola Mirotičius surengė fenomenalų pasirodymą bei vienas ant savo pečių ištempė...

Metusi mokytojos darbą emigravo į Norvegiją: griauna stereotipus apie fabrikuose žuvį dorojančius tautiečius (164)

Pedagogės Laimutės Skiudulės vardą, be abejo, žino kone kiekviena Stavangerio ( Norvegija )...

Kokią klaidą lengva padaryti ruošiant avietes žiemai – profesionalo komentaras kaip avietes apsaugoti nuo šalnų (3)

Gediminas Cijūnaitis , gediminosodai.lt savininkas, dalinasi patirtimi, kaip elgtis su avietėmis,...

Ant bangos: Rapšys iškovojo dar vieną auksą Berlyne (49)

Įspūdingą formą šį sezoną demonstruojantis Danas Rapšys iškovojo dar vieną aukso medalį...