Nuoširdi gidė nuotaikingai pasakojo įdomias istorijas, jaukioje bažnytėlėje šiltai priėmė Skaudvilės klebono buvęs seminarijos mokytojas, gėrėjomės kvapą gniaužiančiais gamtos vaizdais. Apžiūrėjome muziejų „Alka“.
Žemaičių muziejus „Alka“ – svarbiausias LR Žemaitijos etnografinio regiono istorijos muziejus Telšiuose. Jis plačiausiai atskleidžia savitą Žemaitijos istorijos raidą, supažindina lankytojus su šio krašto gamta, žmonių buitimi bei turtinga meno kūrinių kolekcija.
Po to vykome į Biržuvėnų dvarą. Tai – vertingas XVIII–XIX a. stambios medinės dvaro sodybos pavyzdys, atspindintis natūralią tokių sodybų raidą feodalizmo laikotarpyje. Biržuvėnų dvaro ponų namas atstatytas 2011 m. Namą puošia senovinio stiliaus baldai, išlikę autentiški židiniai su XVIII a. kokliais, kaminas, grindų plytelės.
Radome ir „Laumės pėdą“. Anot padavimų, čia trykštančių šaltinių vanduo – stebuklingas, sugražinantis jaunystę ir sveikatą. Tam reikia trijų dalykų: atsigerti šio vandens, nusiprausti veidą ir labai tikėti. Tą mes ir padarėme.
Kelionės rytą buvome užsakę pietus vienoje vietinėje kavinėje. Pietūs ne tik vėlavo, buvo neskanūs ir brangūs, serviravimo jokio, net nebuvo servetėlių, niekas nepasiūlė nei kavos ar arbatos. Vedėja prisistačiusi ponia buvo arogantiška ir nemandagi. Kadangi mes bandėme susitarti apmokėti sąskaitą pavedimu, ji ne tik nesileido į kalbas, bet buvome išvadinti mužikais.
Tas pavadinimas mums, žemaičiams iš kaimo nesukėlė didelio nepatogumo, tačiau susitarę, arbatpinigių nepalikom nė cento ir mandagiai pasakėme, kad Lietuvoj yra vieta, kur tikrai daugiau užsukti nenorėsim.
Sėkmės dvaro verslui, tik gal reikėtų pagalvoti apie taisyklę „klientas visada teisus“? Ir lašelį pagarbos...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!