Privažiuojant Amsterdamą atkreipėme dėmesį į šlapią dirvožemį, į siauručius kanalėlius su prisirinkusiu vandeniu tarp vagų. Sužinojome, kad Nyderlandų sostinė Amsterdamas yra 2 metrais žemiau jūros lygio. Tai - žemumų kraštas prie Šiaurės jūros. Dar prieš 2 tūkst. metų olandai pylė pylimus, norėdami apsisaugoti nuo potvynių. Po 10 amžių Šiaurės jūros pakrantėje pasirodė apsauginės dambos - užtvankos. O kadangi šis miestas yra žemiau jūros lygio, didžioji miesto dalis pastatyta ant dambų.
Jau pats miesto pavadinimas paaiškina miesto ypatybę: Amsterdamas - Amstel - upė + damba. Per Amsterdamą teka upė Amstel, yra daugybė salelių.
Miesto gatvės sujungiamos tiltais, tilteliais, kurių yra virš 600! Miestas apraizgytas kanalais, kurių irgi yra galybė! 102 kanalai! Be kanalų ir tiltų dabar neįsivaizduojamas Amsterdamas.
Reikėtų paminėti, kad Europoje keturi miestai pastatyti ant vandens: Amsterdamas, Venecija, Briugė ir Sankt-Peterburgas. Amsterdamas rungtyniauja su Venecija dėl savitumo ir grožio.
Amsterdamas - vienas įdomesnių miestų Europoje. Kur galima oficialiai ir atvirai nusipirkti „žolės“ arba kitų narkotinių prekių. Kur gatvėmis važiuoja tūkstančiai dviratininkų. Amsterdamas - visų neformalų trokštamiausias miestas.
Pasirodo, kad Amsterdame galima gyventi ne tik paprastuose pastatuose - namuose, bet ir... plaukiojančiuose! Kai plaukėme kanalais kateriu - grožėjomės miestu, tiltais, plaukiojančiais „nameliais“. Mažose baržose įrengti namukai švietė savo langiukais. Kvietė apsilankyti kinų plaukiojantis restoranas.
Kateriai su turistais zuja ten - atgal. Pasirodo vienas kitas katamaranas. Būna, kad ir susiduria plaukiojančios „priemonės“.
Pakrantėse, gražiose vietose, žmonės įsitaiso pailsėti. Čia pat kažkur į tolumą veda siaura gatvė, namai prilimpa vienas prie kito. Taupiai išnaudojamas kiekvienas miesto metras. Kaip pasakojo gidas, nedidukuose namuose nesurasi plačių laiptinių. Todėl yra tik šiam miestui būdingas baldų pristatymo į butus mechanizmas: prie stogo, virš langų matome prikabintus kablius. Tais kabliais baldai pakeliami ir įstumiami pro langus.
Plaukiant akys raibsta nuo gausybės prie sienų, tvorelių sustatytų dviračių. Yra ir specialių įrengimų dviračiams laikyti. Kažkas nepaprasto! Tiek daug dviračių! Miesto gatvėmis dviračiu važiuoja tvarkingas kostiumuotas vyras šalia sportiškai apsirengusių žmonių, spaudžia pedalus ir aukštakulniais apsiavusi moteris...
Į dviračius žiūrima praktiškai. Jei jis važiuoja greitai, tinka ir dviračio senesnis modelis. O kadangi važiuoti žmonėms tenka ir per automobilių nevažiuojamas siauras gatveles, - tai dviratis yra puiki susisiekimo priemonė!
Amsterdame yra ir Raudonųjų žibintų kvartalas. Tai kelios gatvelės senamiestyje, kur vitrinose siūlo savo paslaugas prostitutės. Šiame mieste tai legalizuotas darbas. Praėjome ir tomis gatvėmis. Žmonių minios. Fotografuoti, filmuoti draudžiama.
Čia pat ir nedidukė bažnyčia. Gatvės siauros. Išeiname į miesto aikštę. Nuo įspūdžių, skubėjimo ir suvokimo, kad jau laikas Amsterdame baigiasi, - pasimetę galvojame, kur dar nueiti; nežinome, ką geriausia dar pamatyti ar padaryti... Nutarėme pabaigai pasedėti miesto aikštėje, pajusti miesto nuotaiką, stebėti skubančius žmones, daugybę dviračių...
Įdomus dalykas, kad kai kuriose Šiaurės Europos valstybėse, kaip, be abejo, visi žinome, išliko monarchija. Belgijoje - Karalius Albertas II, Nyderlanduose - Karalienė Beatriks, Anglijoje - Karalienė Elžbieta II... Ko gero būčiau teisi pasakydama, kad žmonėms to reikia. Bent man taip atrodo. Karaliai, karalienės, princai, princesės, hercogas... - kaip pasakoje. Ir gal dar galiu pasakyti, kad visa ta „karališkoji didybė“ yra europiečių pasididžiavimas. Vėlgi, tai tik mano nuomonė.
Be galo gaila palikti Amsterdamą, kuriam apžiūrėti buvo tiek mažai laiko! Bet mūsų laukia autobusas ir kelias...
Privažiuojame motelį, privargę griūname miegoti. Sekančios dienos ankstį ryte pradedame kitą etapą iki Berlyno. Reikia nuvažiuoti 720 km. Berlynas mus pasitinka vasarišku karščiu, tvankumu, plačiomis erdviomis gatvėmis. Važiuojame miesto gatvėmis, klausome gido pasakojimų apie karą, pokarinio Berlyno padalinimą į Rytų ir Vakarų, pravažiuojame aikštę - Holokausto memorialą.
Po senosios Europos miestų, senosios architektūros (nuo Viduramžių iki Art Nuoveau ir šiuolaikinių linijų) visai kitaip nuteikia šiuolaikiški masyvūs, didingi pastatai. Pravažiuojame labai įspūdingą Sony centrą. Tai šiuolaikinių dangoraižių grupė. Pastatai žiba stiklu, elegantiškom linijom. Pats centras pastatytas praktiškai ant buvusios Berlyno sienos. Jos porą gabaliukų dar stovi savo vietose. Įeiname į modernią bažnyčią, viduje tamsi prieblanda ir mėlyna spalva užburia, mėlyni vitražai ramina.
Berlynas daug kur remontuojamas, ir greičiausiai dėl to ne visur matoma ideali švara ir tvarka, taip būdinga vokiečiams.
Vaikštome įprastiniais turistiniais maršrutais. Tai ir Potsdamo aikštė, ir Branderburgo vartai, ir Reichstagas... Netoliese aikštėje garsiai skanduoja mitinguojančių pakistaniečių grupė. Nufotografuojame paminklą - tarybinį tanką. Praeiname pro Marijos bažnyčią...
Berlyne būname taip pat neilgai. Mums reikia jau važiuoti Lenkijos link.
Ir vėl autobusas ir kelias. Turime nuvažiuoti daugiau kaip 1000 kilometrų.
Kuo arčiau Lenkijos - tuo daugiau Velykoms sugrįžtančių dirbančių svetur žmonių, tuo daugiau kamščių. Tuo prastesni keliai. Ir vėlgi, labai daug remontuojamų kelių.
Į Lietuvą įvažiuojame jau sutemus. Po naktį apšviestų Belgijos kelių mūsų Lietuvos keliai pasitinka mus gūdžia tamsa. Retai sutinkame kokią pravažuojančią mašiną. Pavargę miegame. Privažiuojame Kauną, paliekame dešimtokus, mokytojas, ir jau beveik tuščiame autobuse artėjame prie Vilniaus.
Liūdna išsiskirti su tapusiais draugais. Liūdna, kad pasibaigė nuostabi kelionė. Tiek buvo pamatyta! Tiek įspūdžių!
Kiekviena kelionė savaip ypatinga. Šioje kelionėje turėjome unikalią galimybę pabuvoti Europos Parlemente, bendrauti su Europos parlamentaru Z. Balčyčiu.
Važiuojant užsukdavom į įdomiausius, vertus aplankyti Europos miestus, pro kuriuos turėjome keliauti. Labai norėjau pamatyti „senutę“ Europą. Galiu tik pasakyti - nuostabu! Po šios kelionės jau žinau, kad dar norėsiu nuvažiuoti į Paryžių, į Ispaniją.
Man vis dar patinka Europos keliai!
