Prieš porą dienų teko skaityti straipsnį, aprašiusį, kad kauniečiai nebuvo abejingi viešajame transporte sunegalavusiai močiutei. Tuomet puolė jai padėti, net troleibuso vairuotoja sustabdė transporto priemonę, nusispjovė į tvarkaraštį ir laukė kartu su kitais keleiviais greitosios pagalbos.
Tačiau realybė yra daug skaudesnė ir tokios istorijos – tarsi uogos ant torto (kurių visad būna per mažai).
Mano matytas įvykis atsitiko antradienį, vienoje Eigulių rajone esančioje viešojo transporto stotelėje. Atėjus į šią stotelę laukiau viešojo transporto. Akyse sušmėžavo sėdinčio ant asfalto žmogaus siluetas, kuris nevalingai judėjo, bandė stotis. Priėjusi arčiau pamačiau, kad tai jaunas vyras. Stabtelėjau pasižiūrėti, kas vyksta.
Palūkuriavusi pamačiau, kad niekas neprieina, visi abejingai stovi ir nereaguoja, tiksliau – nesiteikia matyti. Priėjus man, jis ir toliau nevalingai judėjo, nuo vyro dvelkė stiprus alkoholio kvapas. Pakalbinusi atsakymo nesulaukiau, tik šalia buvusios moterys mestelėjo: „Matote, kad prisigėręs. Atsigaus truputį ir nueis namo“. Bet jis net nereagavo į aplinką. Staiga iš kažkur išdygo kita moteris, kuri irgi susirūpino šio žmogaus būkle, pasakė, kad iškvietė greitąją medicininę pagalbą.
Abi laukėme greitosios, vis bandėme prakalbinti vyrą, prilaikėme, kad nesusitrenktų galvos į asfaltą. Greitoji atvyko po dvidešimties minučių. Paramedikai pasakė, kad jis gerokai padauginęs ir išsivežė. Greitąją pagalbą iškvietusi moteris džiaugėsi, kad ne viena liko neabejinga.
Pasirodo, kad pagalba kitam priklauso nuo jo išvaizdos ar socialinės grupės. Jei žmogus tyso ant šaligatvio ir prie jo jaučiamas alkoholio kvapas, tai padėti nereikia? Kai net nereaguoja į aplinką ir gali ant šaligatvio numirti!
Mes negalime teisti žmonių. Nesvarbu, kas jis ir kaip atrodo, bet jis žmogus ir kai jam blogai, turi dingti visos kreivos nuostatos ir stereotipai, reikia tiesiog imti ir ištiesti pagalbos ranką. Tikrai nebūtina studijuoti socialinio darbo, kad tą suprastum, tai yra kiekvieno mūsų pamatinės gyvenimiškos vertybės, viena iš jų – žmogiškumas. Rūpinkimės vieni kitais.
Labai liūdna šiandienos situacija, kai daugelis negali paminti kvailų stereotipų ir retas kuris geba į juos spjauti bei ištiesti pagalbos ranką tam, kuriam tik jos prireiks.
Belieka visiems palinkėti daugiau sąmoningumo ir imti keistis. Jei nesiimsime priemonių, neaišku, koks taps visuomenės veidas po dešimties metų. O jei pats kada netikėtai pakliūsi į panašią situaciją ( juk visko nutinka), kas tada?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
