Policija dažnai teigia, kad „taip, pažeidimas yra, bet juk nepastatysi policininko prie kiekvieno kampo ar sankryžos“. O jei kas nors ir praneša apie nusižengimą, policija dar sprendžia, ar čia rimta priežastis juos trukdyti, ar jau galima pajudinti pirštą.
Tokia situacija priveda prie absurdiškų pasiteisinimų „aš tik trumpam (pažeisiu kelių eismo taisykles)“, „aš labai greitai“, „negi tau trukdo (jei aš kitam blogą darysiu)?“, „visi taip daro“ ir „čia visada taip būdavo“. O kas toliau?
Toliau tik „aš tik trumpam pasiskolinsiu iš jūsų piniginę“, „juk visais laikais žmogus žudė, tai kodėl dabar man sustoti“ arba „negi tau trukdo, jei aš primušiu tavo žmoną?“ Panašią situacija puikiai iliustruoja vaizdo įrašas, nufilmuotas pačiame Vilniaus centre. Nors Gedimino prospekte kelią turėtų dalintis ir automobiliai, ir dviratininkai, tačiau nebaudžiamumo jausmas leidžia elgtis kaip patogiau – dviračiams skirtoje juostoje nuolatos „tik trumpam“, „tik nedaug“ važiuoja automobiliai.
Kas toliau? Toliau automobiliai ant šaligatvių, vaikų žaidimo aikštelėse, parkuose, parduotuvėse... Kur riba? Pasitikėjimas policija auga, tačiau verta pačiai policijai susimąstyti, ar reikia ugdyti nebaudžiamumo jausmą pažeidėjams tol, kol juos reiks gaudyti už nužudymus ar plėšimus?