Festivalis pasitiko lietumi ir nedidele laukiančiųjų eile prie įėjimo į palapinių miestelį. Kiek nustebino apsauga, netikrinusi nė vienos rankinės ar kuprinės, o juk taisyklės griežtai ribojo stiklines taras, stipriųjų gėrimų kiekius ir kitus dalykus.
Netikrina, matyt, pasitiki, tad ilgai prie įėjimo neužtrukusios ir nedidelius nesklandumus (kokią apyrankę kam kada dėti nelabai susipratusios buvo merginos prie įėjimo), pajudėjome ieškoti vietos, kur galėtume įsikurti. Čia ir „pastrigom“ - vėsu, lyja, o aplink - vien nepilnamečių ar neseniai aštuoniolikos sulaukę veidai (nedidelis, bet vis gi minusas - itin daug itin jauno amžiaus publikos), tad tikrai apsidžiaugėm sutikusios matytų veidų ir draugų. „Jei esat ekstremalės ir ruošiatės šokt iki ryto, galit čia įsikurt“, - perspėjo būsimasis kaimynas iš nedidelio margaspalvio autobusiuko. Tinka!
Įsikūrimas, susipažinimai su kaimynais, po lietaus šildantys gėrimai, sprendimai, ko praleisti programoje negalima, ir kiti festivalio pradžios darbai ir veiksmai vyko ir čia, kaip ir lakstymas nuo scenos prie scenos, pavykę ir nelabai pasirodymai, tad apie viską trumpai:
Happyendles. Po praėjusio jų neblaivaus pasirodymo Roko naktyse buvo nuspręsta šią grupę vis gi praleisti.
Colours of bubbles. Nė karto anksčiau gyvai negirdėti, tad kiek nustebino ir nudžiugino - gal ypatingos nuotaikos festivalinės ir nesukūrė, paklausyti ir įsidėmėti buvo verta.
Liūdni slibinai. Ši grupė tikrai buvo pirmojo festivalio vakaro vinis - didžiulė šokanti ir dainuojanti minia, linksmos dainos ir ant scenos kuriamas jaukus ir smagus pasirodymas, kurio nė akimirkai praleisti nesinorėjo.
Antis. Vieniems patiko, kitiems nelabai. Asmeniškai, pasigedau daugiau senųjų dainų, tad paklausę keletos „Zuikio pleibojaus“ kūrinių, nusprendėm grįžti į palapinių miestelį. Pirmasis vakaras ten ir tęsėsi, su šokiais, dainom, kaimynais ir visais pro šalį praeiti bandančiais.
Saulės kliošas. Šios kompanijos klausyt visad smagu, tačiau šį kartą norėjos galbūt matyti juos Kopų scenoje - pagrindinė scena buvo kiek per didelė. Ir nors erdvės neužpildė, gerą nuotaiką vakaro pradžiai užkūrė.
Jurga. Nors dėl netikėtai užklupusio smarkaus lietaus dalį pasirodymo praleidome, Jurga sužavėjo šiltu bendravimu, paprastumu ir žinoma nuostabiu balsu ir muzika.
SEL. Šie sutraukė turbūt gausiausią minią klausytojų per visą festivalį, tačiau įspūdingu pasirodymu pasigirti tikrai negalėjo: kelios šviesos ant scenos, puikiai grojanti grupė ir per retai dainuojantis SEL'as. Nuoširdžiai nepatiko šį kartą jis.
Mantas. Jis geba sukurti jaukią atmosferą, ir nors jo pasirodymas vyko jau po vidurnakčio, kai, regis, festivalyje norėtųsi šėlti, nuoširdus pasirodymas, puikus balsas ir muzika abejingų nepaliko.
G&G Sindikatas. Daugiatūkstantinė šėlstanti minia, iki skausmo pažįstamos dainos, seni kūriniai, keičiantys naujus, atlikėjai, atiduodantys visas jėgas, šiam pasirodymui apibūdinti užtektų ir vieno žodžio - smogikai!
Ir dar:
Maistas. Pasigedom šaltibarščių, kurių taip norisi karštomis dienomis (o jos būtent tokios ir buvo), ir mažesnių eilių prie kebabų (arba daugiau kebabinių), kurie buvo itin populiarūs festivalio metu. Prisiragavome nemokamų ledų, gaivinomės šalta kava, smaguriavom sušių ir tikrai nepasigailėjome, kad šį kartą atsisakėme atsivežtinių produktų ir išbandėme įvairius festivalio metu siūlytus maistus. Skanu, nebrangu ir patogu, kai krepšių mažiau reikia atsivežt.
Gėrimai. Pasirinkimas iš vieno alaus nuvylė. Smarkiai! Trūko bent vieno bariuko, siūlančio alkoholinius kokteilius, stipresnius gėrimus ar bent jau vyną. Manyčiau, tikrai buvo ne vienas alaus ar sidro nemėgėjas, o juk į aktyviąją zoną savų gėrimų bent teoriškai neštis nebuvo galima (praktiškai tai padaryti pavyko turbūt ne vienam).
Pramogos. Piešėm ant vandens (nuostabiai ramina ir atpalaiduoja, išmėginkit!), stebėjome pokerio turnyrus ir šaškių žaidimus, žaidėme Uno (kaip be jo), skaitėme (knygas, intelektualiai), neliko nepastebėti tinklinio ir frisbio žaidimai, šuoliai žemyn (Labas) ir aukštyn (Lokės pėda), šaudymai, šuniukų varžybos, papuošalų dirbtuvės ir kitos pramogos. Dieną, kol nevyko koncertai, veiklos tikrai buvo galima atrasti įdomios ir įtraukiančios. O kur dar šokiai ir dainos iki pat ryto prie kaimynų „repo busiuko“, naujos pažintys, laikas prie jūros ir slėpimasis nuo lietaus - Karklėje nebuvo kada liūdėti. Nebuvo ir liūdinčių.
„Jei nepatinka, eik į Satta važiuok“, pareiškė vienas iš grupės „Liūdni slibinai“ narių savo pasirodymo metu. O mums ir Karklėj patiko, tad niekur nėjom ir nevažiavom ir kitais metais mielai „Karklė live music beach“ į festivalių, kurių nepraleisim, sąrašą įtrauksime.
Šiame renginyje autorė tapo specialiąja DELFI Piliečio reportere. Norite tapti reporteriu ir keliauti į įvairius renginius nemokamai? Sekite Piliečio „Facebook“ sieną!
