Jaunuolių dienos centras – socialinės paskirties įstaiga sutrikusio intelekto žmonėms nuo 18 metų amžiaus, teikianti dienos socialinės globos, neformalaus švietimo ir bendrąsias socialines paslaugas. Prieš metus Jaunuolių dienos centras, kartu su partneriais pradėjo įgyvendinti tarptautinį projektą, skirtą neįgalių žmonių integracijai į darbo rinką. Gruodžio mėnesį projekto SELLA vienas iš susitikimų vyko Turkijos mieste, Stambule. Miestas ir kultūrų įvairovė – įspūdingi. Tačiau tai, kas sužavėjo susitikimo metu, buvo visai nesusiję su projekto tikslu ir tiksline grupe.
Stambule turėjome šiek tiek laiko pažinti miestą. Aplankėme senamiestį, kelias mečetes. Sutikome labai daug ir įvairių žmonių. Su kai kuriais kalbėjomės, o kai kurie net nepastebėjo pro šalį einančių kitų. Tačiau žmonės ir buvo labiausiai įsimintinas dalykas.
Labai dažnu atveju mes patys susikuriame daug kliūčių bendraudami su intelekto sutrikimus turinčiais asmenimis, negu jų reikėtų. Galbūt iš baimės, o galbūt iš nežinojimo, žmonės, kurie neturi savo aplinkoje neįgaliųjų, tiesiog net vengia akių kontakto su kitokiais žmonėmis. Pastarieji lieka nesupratę – kodėl?
Viešint Turkijoje mes pamatėme, kad gali būti kitaip. Ypatingai, nes mes patys esame ypatingi. Į projekto susitikimą kartu su asistentais vyko vienas Jaunuolių dienos centrą lankantis jaunuolis (pavadinkime jį Mykolu). Ši kelionė labai sustiprino jo pasitikėjimą savimi. Tai miestas, kuriame jis nesijautė kitoks. Nei gerąja, nei blogąja prasme. Jis buvo toks, kaip ir visi kiti.
Išskirtinį supratingumą ir nuoširdų bendravimą pastebėjome jau oro uoste. Pasų patikros punkte Mykolas intensyviai kalbino pareigūnus. Nors šie paprastai nesileidžia į šnekas ir kiekvieną palydi rūsčiu žvilgsniu, šiuo atveju, labai draugiškai šypsojosi ir kantriai išlaukę lietuviško monologo pabaigos, mandagiai palinkėjo geros viešnagės šalyje.
Viešbutyje registratorius taip pat sulaukė daug klausimų lietuvių kalba. Į kiekvieną klausimą Mykolas sulaukė išsamaus atsakymo ir paaiškinimo. Mes suprantame, kad tai paslaugų sektorius, todėl viešbučių ar kavinių darbuotojai privalo būti mandagūs su visais savo klientais. Tačiau čia buvo kitaip. Nei Mykolas, nei mes, jo asistentai, nesijautėme nepatogiai visą viešnagės laiką. Sulaukėme įvairios pagalbos ir palaikymo visur, kur ėjome.
Kartą, kai metro stotelėje Mykolui sunkiai sekėsi užlipti ant eskalatoriaus, pro šalį ėjo jaunas vaikinas. Tai įvyko akimirksniu: jis labai natūraliai ištiesė ranką, kad užliptų kartu. Mykolas net nespėjo pamatyti kieno ta ranka – jis pasinaudojo pagalba, padėkojo. Vaikinas jam paspaudė ranką ir palypėjo keletą žingsnių žemyn. Eskalatoriui pasiekus grindis, vaikinas sustojo ir palaukė, kol atvažiuos Mykolas. Nors jau buvo šalia jo aiškiai matomi asistentai, jis su šypsena ištiesė ranką ir padėjo Mykolui nulipti. Tada jį apkabino ir palinkėjo sėkmės. Mykolas džiaugėsi suradęs naują draugą.
Perkant lauktuves ir suvenyrus turgaus prekeiviai nuoširdžiai kalbino Mykolą, domėjosi iš kur jis atvykęs, ar turi merginą, ar turi hobį. Jaunas vaikinas nustebino savo nuoširdžiu pažadu pasimelsti, kad Mykolas surastų gerą žmoną.
Tai tik pora pavyzdžių, kaip puikia dovana Kalėdoms (arba kasdienai) gali būti bendravimas. Tačiau toje kultūroje yra kažkas, dėl ko žmonės nepasimeta sutikę kitokį žmogų. Skirtumą mes pajutome dar Stambulo oro uoste. Ten sutikome kitų lietuvių, kurie laukė skrydžio kartu su mumis. Nors jie ir labai malonūs buvo su mumis, tačiau sutriko, kai sulaukė klausimo iš Mykolo. Ilga pauzė ir įdėmus žvilgsnis. Visi pasijutome nepatogiai ir nuėjome į skirtingas puses.
Tačiau mes neabsoliutiname. Vilniuje, jau nusileidus lėktuvui ir einant pasų kontrolės link, mus ir vėl „ištiko eskalatorius“. Užsikalbėjus tarpusavyje, ant eskalatoriaus užlipome pirmiau nei Mykolas ir po akimirkos pamatėme, kad jam nesiseka uždėti kojos ant pirmo laiptelio, o žmonės jau būriuojasi jam už nugaros. Mes pradėjome bėgti aukštyn, nes eskalatorius važiuoja ne taip jau lėtai. Tačiau šį kartą Mykolui pagalbos ranką ištiesė mergina, ir jie abu kartu tvirtai atsistojo ant važiuojančių laiptų.
Padėkojome. Ji nusišypsojo ir mandagiai, labai natūraliai atsakinėjo į Mykolo klausimus: ar tu turi vyrą? Ar jis tave pasitiks? Ar atveš gėlių? Likome maloniai nustebinti ir dėkingi, kad nebuvo nejaukių pauzių. Nustebome, nes galbūt nepastebime to kasdienėje aplinkoje. Tačiau nueidama ji prisipažino, kad turi brolį, kuris taip pat labai ypatingas. Tikriausiai dėl to mergina nepasimetė, padėjo ir atsakinėjo į klausimus natūraliai.
Žiūrint iš dabartinės Lietuvos politikos, dažnai pagalvojame, kad intelekto negalią turintys asmenys rūpi tik jų šeimoms ir žmonėms, kurie dirba su jais. Tačiau, gal galėtume tam kažkaip daryti įtaką ir įrodyti, kad tai tik mitas?
Jei sutiksite gatvėje ypatingą žmogų, gal pavyktų jam nusišypsoti? Arba jei jam sunku užlipti ant eskalatoriaus – ištiesti pagalbos ranką? Galbūt, jis nepriims pagalbos, bet tai būtų Jūsų gerosios valios ženklas. O jei kartais iš ypatingo žmogaus išgirstumėte klausimą, į kurį nenorite atsakinėti, gal pavyktų nusišypsoti? Tai būtų kalėdinė dovana visiems.
Gražių švenčių visiems, kurie sutinka bent pabandyti.
Ir dar gražesnių, kurie bandyti nėra linkę.