Kaip vieną kartą visam laikui išmokti anglų kalbą: lietuvės Daivos gyvenimas Londone (IX)

DELFI tęsia Anglijoje gyvenančios žurnalistės Daivos Budrienės tinklaraščio įrašų apie jos nuotykius su drauge Barbara publikavimą.

Yra visokių žinių: Barbara padovanojo sidabrinį šaukštelį ir šakutę, o man į juos žiūrint jau sapnuojasi Viktorijos stiliaus dirbiniai. Ji krausto parduodamą savo pusseserės namą miesčiuke prie jūros, nes toji gyvena slaugos namuose – serga Alzheimeriu. Barbara ją su broliu lanko.

Kai atveža šokoladą, pasitikrina: „Keite, o iš kur tu gavai tą šokoladą?“ Keitė visuomet taip pat sarkastiškai nusišypso: „Iš kur, iš kur, mama atvežė“… Barbara sako, kad ją labai liūdina tas atsakymas, kuris rodo, kad jos guvioji pusseserė Keitė jau niekuomet nieko nebeprisimins. Ir gyvens savo pasaulyje, kuriame nebėra vietos šiandienos personažams. Jie, kaip nebereikalingos išnaros, gali būti pakabinti ant virvės.

Blogoji žinia – mano draugeliui kažkokia laukinė katė iškando ausies gabalą. „Jie kovėsi, – sako Barbara. – Ir Čili ją įveikė, nors gavo skylę ausyje“. Toks yra tiesioginis vertimas. Bet šiandien man kažkodėl nesinori nieko „literatūrinti“.

Kita blogoji žinia yra ta, kad po taip vadinamų žiemos atostogų, kurios truko nepilnas tris savaites, aš vėl beveik nieko negirdžiu, ką sako Barbara. Girdžiu, bet nesuprantu, klausausi kaip kinų kalbos. Ji vėl mala savo akcentu, tarsi aš jau viską visai laisvai „gaudau“ ir sako: „A ju šo?“ kas reiškia „Are you sure?“(angl. ar tu tikra) ir visi kiti žodžiai bei sakiniai – kaip iš naujo.

Yra ir geroji žinia – buvau banke ir išsprendžiau tris problemas. Paskutinioji – suaktyvinti „Apple pay“ funkciją telefonu – buvo sunki kaip Sizifo akmuo. Nes moteris – Laura Osborn – suspaudė telefone visus reikiamus mygtukus, tačiau dar buvo privaloma paskambinti specialiu numeriu, kuriuo galutinai patvirtintų, kad jau galėsiu naudotis ta funkcija. Vyriškis kitame laido gale kalbėjo greitai ir nesuprantamai. Negana to, kad kartojo mano prašymu kiekvieną klausimą kelis kartus, beje, labai mandagiai ir kantriai, aš turėjau atsakyti į taip vadinamus security questions – saugos klausimus… O tai pasirodė beveik neįveikiama.

Jis klausinėjo, kam sausio 2 d. buvo pervesti 27 svarai? O sausio 6 d. į sąskaitą „įkrito“ 300 svarų, iš kokios organizacijos? Jam buvo visai neįdomu, kad aš neprisimenu. Visiškai. Kai per smilkinius ir kaklą pradėjo tekėti prakaitas, Laura, visą laiką stovėjusi šalia, tylutėliai atidarė mano sąskaitą ir paliepė: „Skaityk, kai jis klaus, aš tau parodysiu pirštu, o tu perskaityk…“ Tikriausiai jai tiesiog pasibaigė kantrybė, nes banke likom mes dviese… Nors man norėtųsi tikėti, kad ji buvo draugiška ir mandagi. Tikriausiai taip ir buvo.

Pagaliau vyriškis kitame laido gale liko patenkintas mūsų su Laura atsakymais ir pažadėjo atsiųsti kodą, kurį, paskambinus į banką, dar kartą ir padiktavus, aš pagaliau galėsiu „mandrai“ mokėti sąskaitas iki 20 svarų telefonu… Ar man labai reikėjo to mokėjimo? Nelabai, bet iš principo – buvo būtina įveikti save ir susitvarkyti reikalus PAČIAI. Ir tai yra geroji žinia – „pamokos“ su Barbara man labai padeda.

Mes kalbamės su Barbara apie savaitgalį matytą Rothschildų pilį. Taip, ji skaičiusi apie ją, bet niekuomet nebuvo. Ji bijo važiuoti bet kuo – autobusu, traukiniu ar automobiliu. Nesigilinu, ko ji bijo, o ji priduria, kad paskutinį kartą atostogavo prieš 38 metus… O abroad – užsienyje – nebuvo niekuomet…

Tuomet jai pažadu, kad netrukus draugė patreniruos mane vairuoti kaire puse. O kai tik nusipirksiu automobilį, būtinai ją nusivešiu į Rothschildų pilį… Akimirką jos akys sublizga, bet man atrodo, ji netiki, kad greitai turėsiu savo automobilį… Kažin kodėl?

Rašau ir rašau šiandien, tarsi norėdama atstumti sunkias mintis, kurios paprastai susikaupia, kaip lietaus debesys prieš gimtadienį. Tarsi ir nėra ko joms kauptis ir tumuluotis aplink galvą, grasinant išlyti, bet… Aš nenoriu jų nei įgarsinti, nei suformuluoti, nei išreikšti, kažkaip tikiuosi, kad pakils vėjas ir nuneš tolyn. Tačiau mintis, kurią perskaitau feisbuke, pasirodo pati tinkamiausia šį vakarą: „Kai priartėsite prie gyvenimo pabaigos, vienintelis reikšmingas dalykas bus toji meilė, kurią davėte ir gavote. Kelionėje į kitą pasaulį vienintelis dalykas, kurį jūs pasiimsite su savimi, bus meilė, ir vienintelė vertybė, kurią paliksite šiame pasaulyje, taip pat bus meilė.“ (Adam J. Jackson)

Nieko daugiau. Nei suknelių, nei kompo, nei namo, paveikslų, nei apyrankių, rankinukų ar indų – kaip gaila. Toks jau šis vakaras.

Tai – devintasis Daivos Budrienės tinklaraščio įrašas, publikuotas DELFI. Sekite tekstus DELFI Piliečio rubrikoje!

Emigravote ir norite pasidalinti savo įspūdžiais? Rašykite [e-mail]!