Viskas prasidėjo nuo bilietų paieškos. Rasti informaciją, kokios yra sąlygos skristi su gyvūnais, sekėsi labai sunkiai, buvo aplankyta daugybė agentūrų ir jų padalinių, tačiau jie nelabai pagelbėjo. Bet tai nesukėlė jokių abejonių, kad Alisa skris su mumis. Galiausiai kreipėmės į agentūrą, kurioje vyras nuolat pirko darbo keliones. Trakšt tribidakšt, viskas sutvarkyta! Išsirinkome laiką, rezervavome bilietus, atsiuntė užpildyti anketas apie gyvūną, kur buvo daug klausimų apie sveikatą ir jo ypatumus.
Kol tvarkėmės formalumus dėl bilietų, Alisą patikrinome pas veterinarą, sučipavome, užpildėme dokumentus veterinarijos tarnyboje, kad išduotų europinį pasą. Tada pasiskiepijome, išklausėme patarimus kelionei. Šeimynėlė buvo pasinėrusi į daiktų pakavimą, popierių tvarkymą, kalendoriuje pažymėta data artėjo, o dar baisiau, kad skrydis buvo pirmadienį – juk sertifikatas turi būti išduotas ne vėliau kaip 24 val. iki skrydžio. Taigi liepė atvažiuoti penktadienį.
Ir atėjo kelionės naktis: katė supakuota į boksą (tiesa, kelias dienas iki kelionės davėme jai natūralių raminamųjų), rankinėje – feromonai katėms, kad lengviau adaptuotųsi naujoje vietoje, vaikas – vežime (jam buvo tik 8 mėnesiai). Oro uoste pasvėrė katiną, patikrino visus dokumentus, susimokėjome už bilietus (jei gerai pamenu, buvo apie 130 eurų) ir sėkmingai praleido toliau. Kadangi neviršijo leistino svorio, Alisa skrido su mumis salone. Ar kniaukė? Taip, šiek tiek, nes lėktuvas ūžia, bet tas kniaukimas toks tylus, kad tik aš ir mano šeima jį girdėjome. Visą skrydį (2 val.) iki Frankfurto stebėjo mane ir Augustą. Jei Augustas tik pakeldavo balsą, tuoj sunerimdavo, kas nutiko.
Frankfurte skrydžio turėjome laukti 8 val. Turėjau pavadėlį, taigi susiradome nuošalesnę vietą, užmigo vaikas, o Alisą išleidau iš bokso. Ji visiškai ramiai apsidairė ir atsigulė, juk šeima šalia, nieko baisaus. Neėdė, tik lakė vandenį. Išsigandusi buvo tik vieną kartą, kai valytojai pradėjo valyti langus, tada atsargiai įsliūkino į savo nameliuką. Pakaitomis dalinosi vežimu su vaiku, tai vienas miega, tai kitas.
Laikas antram skrydžiui. Patikrinimuose katę visur reikia išimti iš bokso ir pernešti rankose. Įlaipinimas – labai greitas, vaikas, katė – saugiai savo vietose, laukia apie 11 val. skrydis. Alisa, supratusi, kad dar teks ilgai keliauti, užmigo. Po kurio laiko, kai nurimo žmonių šurmulys, dalis sumigo, stiuardesės irgi užsiėmė savo reikalais, ištraukiau Alisą iš bokso, pasodinau šalia vaiko pasiniurkyti ir išsidrėbus pagulėti. Malonumas truko neilgai, praeinanti stiuardesė pamatė ir paprašė įkelti katę į boksą.
Ir štai mes Amerikoje, bet tai dar ne kelio pabaiga. Apsistojome pas draugus, kol vyras susirado darbą. Po dviejų mėnesių iš Vašingtono valstijos iškeliavome mašina iki Las Vegaso. Kelionė – netrumpa, o keliaujant su mažu vaiku ir sustojimų daugiau, taigi su nuotykiais važiavome 3 dienas.
Prieš išvažiuodami ieškojome viešbutukų, kurie priima su gyvūnais. Pirmąją vietą pasiekėme labai vėlai vakare, pavargę, svajojantys apie poilsį. Ir čia mums staigmena: pasirodo, apsiskelbė, kad priima visus gyvūnus, o galvoje turėjo visus šunis. Dar kažką bandėme aiškintis, bet numojome ranka. Apsukome ratą – niekas nepriima katinų. Pasakiau vyrui, kad Alisą apgyvendinsime automobilyje. Ištraukiau kraiko dėžę, pastačiau maistą, vandenį, palikau mašiną po langais, kad matyčiau. Dalį langų uždengiau šalikais, kad pačiai Alisai būtu jaukiau. Ryte nulėkiau iki automobilio – katė buvo sveika, viskas gerai, kažkur tarp daiktų išsimiegojo. Mes ir vėl kelyje. Iš karto suskubome paskambinti į kitą viešbutį ir įsitikinti, ar jie priima kates, ir mūsų palengvėjimui – priima.
Taip po 3 dienų kelionės pasiekėme savo galutinį tašką – Las Vegasą. Čia mes jau – pusę metų, laimingi, kad Alisa atkeliavo su mumis ir kad neišsigandome visko, kas pakeliui mūsų laukė. Dabar Augustas turi puikią draugę, pykstasi, mušasi, bučiuojasi, maistu dalinasi, žaidžia, šukuojasi, viską daro kartu. Smagu stebėti jų draugystę ir žinome, kad čia tik pradžia. Kitą gruodį keliausime vėl.
Mūsų šeima – iš keturių asmenų, na ir kas, kad vienas yra susišiaušęs, kailiniuotas ir nemokantis kalbėti, bet jis – šeimos narys, ne mažesnis nei mano vaikas. Tenka abu vienodai apibarti, abu vienodai paglostyti, bet tai nereiškia, kad mes galėtume ją kažkur kažkam palikti (beje, norinčių ir siūlančių ją pagloboti buvo labai daug).
Ar susiaurėja pasirinkimo galimybės? Taip, skrydžių kompanijos – tik tos, kurios gabena gyvūnus, buto nuoma, viešbučiai – renkiesi iš tų, kas priima su gyvūnais. Visada galime keliauti lengvesniais keliais iki tikslo, bet ar tikrai būsime laimingi?
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.