Bet turiu kuo šiuo klausimu ir pasigirti. Žinau, kaip kalbėtis „Skype“ su Estijoje studijuojančiu jauniausiu sūnumi ir kaip komunalinius mokesčius ne tik spaudos kioske, bet ir naudojantis elektronine bankininkyste apmokėti. Iš pradžių, kaip ir tikriausiai kiekvienas „seno sukirpimo“ žmogus, spyriojausi, tačiau paskui pripratau ir, regis, kitaip niekad ir nebuvo. Tačiau praeitą savaitę dar kartą susimąsčiau, kad modernios technologijos ne visada mums tik ir padeda, bet ir koją pakiša.
Kalbu apie ne kartą reklamoje matytus paštomatus. Tai, kaip suprantu, naujausia mada, kaip šiuolaikiniai žmonės gauna ir siunčia siuntinius. Siuntėjas nueina prie vienos metalinės dėžutės arba, jeigu tiksliau sakant, visos spintos, ir įdeda ten siuntinį. Tuomet gavėjas lygiai taip pat nueina prie kitos metalinės „spintos“ ir, surinkęs SMS žinute atsiųstą kodą, gali jį „išsitraukti“. Jokio aptarnaujančio personalo, „tradicinės“ paštininkės ar kurjerio, kuris tau siuntinį įteikia asmeniškai.
Tad teko ir man proga išmėginti šitą naujovę, kai jau minėtas Estijoje studijuojantis sūnus gimtadienio proga atsiuntė siuntinį į paštomatą. Na, ką gi. Iki šiol visus siuntinius atsiimdavau „gyvai“, pašto skyriuje. Tiesa, arčiausiai esančiame pašto skyriuje paprastai gausu tų, kurie dar nėra atradę elektroninės bankininkystės, todėl žmonės su „komunalinių knygutėmis“ sudaro nemažas eiles. O ir kai kurios pašto tarnautojos, pripažinkim, net ir man, augusiai sovietų laikais, atrodo ne pačios maloniausios.
Taigi, nusprendžiau peržengti per save ir išbandyti paštomatą. Gyvenu Vilniuje, o atsiųstoje į telefoną žinutėje buvo nurodyta, kad siuntinį turiu atsiimti Rinktinės g. esančiame paštomate. Pasiėmiau adresą ir nukulniavau. Pasirodė, kad tas paštomatas „apgyvendintas“ degalinėje. Tiesa, jis randamas daug sunkiau negu pavyzdžiui, čipsai ar automobilių alyva. Pačiai neradus to pašto aparato, teko teirautis degalinės operatorės...
Pasirodo, paštomatas stovi ir mano siuntinys laikomas galinėje degalinės pusėje. „Tai ar čia šitaip modernu?“, – pamaniau sau. O kad kelia abejonių dėl saugumo, tai tikrai. Jeigu atvirai pasakius, tai net lengviau atsikvėpiau pagalvojusi, kad nedelsiau nė vienos dienos ir nenuėjau savo siuntinio pasiimti vėliau. Juk tikrai atrodo nesaugu palikti jį tokioje vietoje ilgesniam laikui. Taip, pasakysite, kad ne auksą dažniausiai siuntiniuose siunčia. Tiesa, bet nuo to siuntinys nuo artimo žmogaus tampa ne mažiau brangus.
Priėjus prie paštomato rankinėje reikėjo ilgokai ieškoti akinių, tam, kad įžiūrėčiau SMS žinutėje atsiųstą kodą. Mat jį įvedus turi atsidaryti šio aparato durys ir pasirodyti laukta siunta. Kol pagaliau „sugraibiau“ akinius, praėjo šiek tiek laiko. O kas būtų, jeigu kodą įvedi ne taip? Tada vėl ieškoti, ko pasiklausti ar skambinti kokiu pagalbos numeriu? Juk šalia nėra jokio „gyvo“ žmogaus, kuris galėtų paaiškinti, kaip elgtis, o su aparatu tikrai nepadiskutuosi.
Tad šį kartą galiu pasakyti, kad mano „konservatoriškoji“ pusė vis tik nugalėjo. Sakykit, ką norit – neturiu noro savo siuntinio ieškoti geležinėj dėžėj, kuri įkurta degalinės šone. Todėl, kol neatsiras kitas koks „šiuolaikiškas“ būdas, vis dar trauksiu siuntinio atsiimt į pašto skyrių (...).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI informacijos apie tai, ar iš tiesų naudotis paštomatais gali būti nesaugu, pasiteiravo „Post24“ marketingo projektų vadovės Esteros Kaminskaitės.
Ji nurodė, kad ši paslauga vien Estijoje veikia jau trejus metus ir situacijų, kad klientas surinktų svetimą kodą ir atsiimtų kito žmogaus siuntinį nėra pasitaikę. Pasak „Post24“ atstovės, kiekvienas kodas yra unikalus.
E. Kaminskaitės teigimu, prie kiekvieno terminalo saugumo dėlei taip pat yra įrengtos trys kameros, tad jei siuntą atsiimtų kitas žmogus, gali būti peržiūrimi vaizdo įrašai. „Paštomatas atsidaro tik tuo atveju, kai surenkamas teisingas kodas.Jeigu neteisingai suvedamas atsiėmimo kodas, gavėjas tiesiog negalės atsiimti siuntos, - sakė ji. - Reikia surinkti tik siuntos atsiėmimo kodą – jokio ID, paso numerio nėra prašoma“.