Pradžiai - keletas tiesiog įstabių minčių nuskambėjusių debatuose:
1. „Mes esam žemdirbių tauta“ (R. Jusienė);
2. „Įstatymai atbuline data negalioja (kalbama apie Konstitucijos keitimą)“ (R. Jusienė);
3. „Šita diskusija yra už mūsų suvokimo ribos (apie jos pačios siūlomų Konstitucinių pataisų pasėkmes)“ (R. Jusienė);
4. „Mes nerašome Konstitucijos tiek, kiek ją reiktų parašyti, toliau <…> tai yra teisininkų reikalas“ (P. Šliužas);
5. „Yra ne tik logika, dar yra kiti dalykai“ (R. Jusienė);
6. „Jeigu į Lietuvos Konstituciją įrašysim, kad ginam tik užsienio piliečių sveikatą, o ne Lietuvos, tai reiškia, kad galima Jakilaitį papjauti“ (P. Šliužas);
7. „Referendume nėra tokio klausimo (apie referendumo pasėkmes – vadinasi, nereikia apie tai diskutuoti)“ (P. Šliužas);
9. „Man labai patiktų posakis: parduosi užsieniečiams Lietuvos žemę – nudėsim kaip šunį“ (P.Šliužas);
10. „Ten yra lietuvių klasika (apie filmą „Niekas nenorėjo mirti“)“ (P.Šliužas).
Debatai, tenka pripažinti, buvo labai liūdni. Labai lengvai galėtų pagal juos dramos teatrai ruošti satyrinius spektaklius, net sunku išsirinkti, kuris referendumų iniciatorius liūdniau atrodė. Niekad neįsivaizdavau, kad D. Kuolys, net ir atsižvelgiant į tai, kad per Garliavos skandalą visiškai prarado daugelio žmonių pagarbą, šalia P. Šliužo atrodys lyg savoje kompanijoje. Visi referendumo palaikytojai vengė atsakinėti į klausimus (absoliučiai visus klausimus, ko gero, be išimties), neturėjo elementaraus raštingumo. Visi trys sugebėjo užsiiminėti praktiškai vien tik poezija.
Bet, deja, tenka išskirtį D. Kuolį kaip patį liūdniausią personažą. P. Šliužas, atrodo, neturintis jokio elementaraus teisinio raštingumo (normalu, aš irgi neturiu – tai teisės dalykų stengiuos ir nekomentuot su itin itin retom išimtim) ir neįgijęs jo net po to, kai pasišovė perrašinėti visą Konstituciją (antai kitados yra sakęs, kad turi stalčiuj visą parašytą ir dar daug geresnę), jau nestebina. Bet kad žmogus, buvęs su Lietuva nuo atgimimo laikų, gerbiamas Santaroj-Šviesoj užsiimtu tokiu primityviu populizmu – kelia begalinį apmaudą.
Ir čia bene didžiausias paradoksas – D. Kuolio idėja apie pilietinę demokratiją Lietuvai šiuo metu gal ir nelabai naudinga (nes sunkiai įgyvendinama), bet iš idealistinės perspektyvos – visiškai suprantama. Ir netgi simpatijų verta. Bet štai žmogus visą antrąją debatų dalį praleido aiškindamas, kaip viena kertinių Lietuvos problemų yra tai, kad neinama į dialogą su žmonėmis, trūksta informacijos ir skaidrumo, žiniasklaida veikia prastai, tuo tarpu pats parodė puikų pavyzdį – pusantros valandos visais įmanomais būdais mėgino sukliudyti žmonėms paaiškinti galimas referendumo pasekmes, kai kiti du jo kolegos atvirai pripažino, kad apie tai nieko nežino, ir nesupranta, ragino tiesiog jais pasitikėti be jokių konstruktyvių argumentų. Visą šitą cirką vainikavo ponios R. Jusienės mintis apie tai, kad „yra ne tik logika, bet ir kiti dalykai“.
Galiausiai P. Šliužas visiškai pasidavė pripažinęs, kad referendumo esmė yra pasakyti, kokios yra problemos, o ne kaip įstatymai turi būti formuluojami, nors referendumas vyksta aiškiu klausimu dėl preciziškų nuostatų Konstitucijoje perrašymo ir Seimas, net ir norėdamas, neturėtų teisės visko perrašyti nuoseklia, teisine kalba. Ir D. Kuolys, eilę metų besidedantis didžiu intelektualu, universiteto profesorius, taip pat nesuprato (arba apsimetė nesuprantąs, kad tiesiog galėtų vaidinti prispaustų tautiečių Tadą Blindą) tokių elementarių dalykų.
Galiausiai visi trys referendumo iniciatoriai vienu ar kitu metu bandė apeliuoti į kultūringumo ir etikos stoką, visi trys teigė, kad žmonės yra klaidinami ir, užuot paaiškinę žmonėms (kultūringai, kaip patys pageidauja), švaistėsi jau aukščiau minėtomis citatomis. Kažin, kaip tokie moralai atrodo pačių jų retorinių „nuotykių“ kontekste. Įskaitant ir minėtą D. Kuolį, kuris kaip ir pridera tikram intelektualui, kelis kartus užsipuolė E.Jakilaitį viešai studijoj ir apkaltino šališkumu ir prasta žurnalistine etika, kai pastarasis debatuose buvo moderatoriumi ir jokia žurnalistika neužsiiminėjo.
O čia jau kiekvienas debatuose (aišku, ne kažkur kaime prie šieno kupetos) dalyvavęs pasakys, kad debatuose labai griežtai visada žiūrima, kad būtų laikomasi klausimų ir konteksto. Juokas juokais, bet toks D. Kuolys mokykliniuose debatuose būtų pralaimėjęs prieš bet kokią mokyklinukų komandą, nes jiems turbūt net nebūtų šovę į galvą klausimuose dėl žemės referendumo kalbėti apie AT darbo valandas 1992-aisiais. 0 kultūros. 0 intelekto.
Pats liūdniausias dalykas, kad visi šie žmonės viską daro su pagieža ir neapykanta, bet apsisukę moralizuoja kitiems apie kultūrą. Bala žino, apie kokią pilietinę visuomenę gali sau leisti kalbėti R. Jusienės ir D. Kuolys, kai jie tesugeba mobilizuoti įsiutusias, prigąsdintų žmonių minias ir tada desperatiškai juos mėgina išlaikyti konspiracijos teorijų ribose nuosekliai filtruodami bet kokią konstruktyvią kritiką.
Pačiai pabaigai - dar vienas įdomus akibrokštas - tiek R. Jusienė, tiek P. Šliužas mėgino pasityčioti iš Remigijaus Šimašiaus, kad antai R.Šimašius kvailas, o V. Žalakevičius - tai Lietuvos kino klasika. Ir konkrečiai jo filmas apie vaikžudžius, prievartautojus partizanus yra tikras šedevras.
Nesileidžiant į plačius kinematografijos ir istorijos diskursus, užtenka prisiminti vieną paprastą faktą – šį filmą Sovietų Sąjungos laikais buvo nuosekliai mėginama „prakišti“ kaip reprezentuojantį lietuvius. Tai turbūt yra bene vienintelis lietuviškas filmas, kurį rodė visur, kur tik buvo įmanoma jį pasižiūrėti. Kas yra KGB cenzūra, aiškinti turbūt nereikia.
Tad nereikia stebėtis ir referendumo rezultatais. Nereikia stebėtis, kad balsavusių už šias Konstitucijos pataisas buvo mažiau, nei parėmusių referendumą. Žmonės klysta ir žmonės pasitaiso. Apmaudu, kad prie balsadėžių atėjo 15, o ne 5 procentai rinkėjų. Ir sunku patikėti, kad tie žmonės, kurie vis dėl to ėjo ir balsavo, tai darė šaltu protu suvokdami, už ką ir kaip balsuoja, o ne tiesiog iš aklo pykčio ir įsitikinimo, kad visas viešasis sektorius yra vagys, o šitos pataisos lyg kokia panacėja nuo visų blogybių.
Kaip yra rašęs F. Nyčė - žmogus turi išmokti ne tik pamilti savo priešus, bet ir nekęsti savo draugų. Jeigu žmonės būtų mažiau klausęsi tuščių eilėraščių ir tikėję tariamai kilniais referendumo organizatorių tikslais, o daugiau laiko skyrė argumentams ir analizei - galbūt būtume turėję visai kitokius debatus, visai kitokį referendumą ir visai kitokius rezultatus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!