O dabar – ir rimtas, ir šmaikštus interviu.
– Lankeisi norvego, itin mėgstančio lietuvius darbininkus, įmonėje. Sakyk, kodėl šiam šiauriečiui taip reikalingi darbuotojai iš Lietuvos?
– Lietuviai labai darbštūs, užduotis atlieka laiku ir nesikrato atsakomybės. Savininkas tik įtaria, ką jie veikia savaitgaliais (juokiasi), bet likusias dienas darbuojasi iš peties. Be to, nereikia bijoti, kad kurį rytą neberasi įmonės inventoriaus. Taip kartą nutiko pasamdžius bulgarus. Jie pavogė viską, ką pajėgė panešti...
– Ir jokių akmenėlių į mūsų tautiečių daržą?
– Gal tik vienas. Savaitgaliai kartais per ilgai užsitęsia ir vienas kitas „pamiršta“ išeiti į darbą. Tačiau po to patys sako, kad kvailai pasielgė. Bent jau šioje įmonėje tai – pavieniai atvejai. Tiesa, lietuviai iškrečia kitų „zbitkų“.
– Kokių?
– Ne paslaptis, kad Norvegijoje gyventi brangu. Ypač brangios tam tikros prekės (šypsosi). Tad lietuviai susitarė su keliais tolimųjų reisų vairuotojais, kad atvežtų jiems, ko reikia. Siuntinius šie palikdavo laukuose, iš anksto numatytoje vietoje. Kartą juos rado įmonės savininkas. Buvo gana nustebintas tokios dovanėlės. Tiesa, lietuviai nesislėpė lyg stručiai: prisiėmė atsakomybę ir pažadėjo, kad daugiau taip nebus.
– Kaip apibūdintumei lietuvį, ieškoti laimės vykstantį į Norvegiją?
– Yra du tipažai. Pirma – tai jauni žmonės, besimokantys ar tik ką baigę studijas. Dažnai jie – maksimalistai, nori uždirbti daug čia ir dabar. Tokie lietuviai vyksta į Norvegiją dirbti sezoninių darbų ir susitaupyti tiek, kad kurį laiką nereiktų sukti galvos. Tiesa, kai kurie iš jų šalyje lieka ne vienerius ir ne dvejus metus. Norvegijos gamta ir atlyginimai nepaleidžia (šypsosi). Antras tipažas – kiek vyresnių tautiečių, kuriems jau teko ragauti lietuviškos darbuotojo duonos. Dažnai jie būna sukūrę šeimas ir, siekdami jų gerovės, išvyksta dirbti į svečią šalį. Vieni įsitvirtina ir atsiveža artimuosius, o kiti gyvena tarp dviejų valstybių, kol galiausiai grįžta į Lietuvą.
– Ar tiesa, kad daugumoje Norvegijos įmonių nepabėgsi nuo norvegų kalbos?
– Taip. Beveik visi darbdaviai nori, kad darbuotojas turėtų bent jau norvegų kalbos pagrindus. Tiesa, kartais užtenka ir anglų ar lenkų kalbos (jei, tarkime, grupės vadovas yra lenkas). Tokie atvejai galimi, tarkime, žuvies ar daržovių fabrikuose. Vis dėlto, jei planuojate ilgą laiką likti šalyje, verta išmokti kalbą. Vien dėl karjeros galimybių.
– Teko bendrauti su ten dirbančiais lietuviais. Ar daug norinčių grįžti į tėvynę?
– Nebent trumpam. Jie patenkinti atlyginimais ir pagarbiu požiūriu į juos kaip į darbuotojus. Kartais net pykteli, kad jais taip rūpinasi (šypsosi). Mat akylai žiūrima, kad darbo įrenginiai būtų patogiame aukštyje, kad rankų riešai nekentėtų nuo neteisingų judesių ir t. t. Darbdavys suinteresuotas, kad jo samdomi žmonės išliktų sveiki ir nelaikytų darbo vergija. Taip jie dirbs kur kas noriau ir ilgiau.
Norite papasakoti, su kokiu požiūriu svečioje šalyje susidūrėte Jūs? Galite pasidalinti savo emigracijos istorija? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“ arba naudokitės žemiau esančia nuoroda: