Mes užsiauginome technologijas, apsiklojome trinkelėmis, asfaltuojame ne tik kelius, bet ir takelius – kuo daugiau asfalto, nes taip patogiau ir švariau – viskas mūsų patogumui. Ir tiesiog nejaučiame, kaip tas įsivaizduojamas patogumas „trinkelizuoja“ ir „asfaltuoja“ mus iš vidaus. Tampame nejautrūs ne tik gamtai, bet ir vienas kitam, ir sau patiems – juk sergame vis dažniau ir vis baisesnėmis ligomis.

Visi jaučiame ir suvokiame supančios aplinkos grožį ir naudą, pripažįstame tai sau ir kitiems, ir daugiau į tai nesigiliname, nes, neva, viskas ir taip aišku. O gamta siekia toliau. Ploniausiomis nervų šakelėmis ji gilinasi ir daro lemiamą įtaką mūsų psichinei ir fizinei būklei.

Šiandien pasaulio ir mūsų pačių politikai ir visuomenininkai rėkia apie klimato kaitą, anglies dvideginį ir kitokias bėdas. Griebiasi ne tik reikalingų ir įmanomų, bet ir keistų, o kartais – absurdiškų priemonių, kad to išvengtų. Siekdami naudos verslininkai masiškai naikina miškus, o juk tai yra žemės plaučiai – tik jų dėka dar neuždusome. Taip atrodo, žvelgiant toliau ir plačiau. Tik kartais, besižvalgydami į tolį ir į plotį, nepastebime, kas dedasi po nosimi, ir, netikėtai atkreipę dėmesį, galime patirti šoką.

Todėl dabar rašysiu apie Jurbarke esantį daugiabučio namo kiemą. Apie gražuolį, baltaliemenį beržą, sveiką ir didelį – su namu lygų.

Tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad kam nors jis gali trukdyti gyventi ir dar taip labai, kad atsirastų poreikis medį nupjauti. Tam reikia absurdiško mąstymo – matyt, tuo nepasižymiu.
Argumentai „už nupjovimą“ – nenusakomi savo esme: medis kaltas, nes jis kaupia žiedadulkes, nuo jo lapų ar žirginių atsiranda daug šiukšlių. Ūkiškai ir naudingai pamąstyta ir nuspręsta – medį reikia pašalinti.

Panašių sprendimų žmonių gyvenime netrūksta. Išrūšiavę savo plastikines, popierines ir kitokias šiukšles, sumetame jas maišais palei perpildytus konteinerius ir siutinamės, kad katės ir kiti aštrianagiai nakties gyviai vėl juos visur ištąso – naikinti bjaurybes reikia! Nerenkame savo augintinių išmatų ir raukomės, kad aplinkui smirdi arba, neduok Dieve, įsilipame į jas savo pačiais gražiausiais batais. O jeigu atsiranda koks vienas vargeta renkantis augintinio išmatas – tai dar nėra gerai. Sakom, jis prismardina tomis išmatomis šiukliadėžes!

Išgyventi nelieka šansų.

Manau, tai mes, žmonės, šiukšliname laiptines, kiemus ir net gražiąsias savo „trinkelines“ aikšteles, kuriomis gyvi ir mirę užsiklojame. Tai mes jų nevalome ir nešluojame, neprižiūrime pievučių, ir, negalėdami apsikęsti savo pačių šiukšlėse, samdome tvarkytojus, jei tik negaila tam lėšų. Ir nežinia kam šovus kaip iš patrankos, apkaltiname tai, kas tiesiog negali būti kaltas, negali šiukšlinti ar kitaip kenkti – jis toks yra savo sandara, savo buvimu ir gyvavimu.

Kaip galima pjauti tokį gražų medį? Pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą jis vis kitoks ir nežinai, kada gražesnis. Jame gyvena paukščiai – jie irgi mūsų kaimynai. Viena pora. Tupi ant apatinių šakų ir vis toje pačioje vietoje. Abu arba po vieną. Ir nežinosi, vyras žmonos, ar žmona vyro laukia.

Pageidaujant nupjauti medį, reikalinga buvo sukviesti visus kaimynus į susirinkimą, sudaryti komisiją ir taip toliau, ir tik tada teikti pareiškimą Seniūnijai. Seniūnas tvirtino, kad žino ir matė mūsų beržą, kad paprastai ir lengvai, kam nors panorėjus, tokie medžiai nepjaustomi. Laimė, procesas sustojo. Nereikia bijoti – kol kas – kad jeigu ne šįryt, tai galbūt rytoj, poryt arba po pietų sulauksime darbuotojų su pjūklais.

Karštokai kalbėjau su kai kuriomis suinteresuotomis moteriškėmis. Tegul jos man atleidžia. Esame kaimynai ir tokie būsime toliau – niekur nedingsime, o jei bandysime piktai atsiriboti vienas nuo kito, nebendrauti, patiems bus blogai, nes esame tos pačios įtakojančios aplinkos dalis, kaip ir beržai, kurių visas būrys aplinkui – visi su žiedadulkėmis ir lapais. O žiemą – pliki, juodi ir plazdantys lyg vaiduokliai.

Vėjas neklausia, ar patogu. Ištisus metus jis siautėja ir pusto mums į akis beržų žiedadulkes arba lapus, neša juos sūkuriais aplink, ir nežinome, nuo kurio medžio daugiau nuplėšia ir nupusto. O žiemą mums veidus drėgme ir šalčiu apčaižo. Argi galime kaip nors nubausti vėją ar susidoroti su juo?

Džiaugiuosi dėl beržo nupjovimo nepasirašiusiais kaimynais. O nusprendusius kitaip bandau perkalbėti. Manau ir tikiu – mes išsaugosime savo gražųjį medį, mūsų kaimynus paukščius ir save pačius nuo sielai gresiančios asfaltuotos tuštumos, kuri, kaip visi negeri dalykai, dažnai jau tebūna pasekmė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (61)