Liudviko Rėzos kultūros centre penktadienio lapkričio 17 dienos popietę susirinko gausus Juodkrantės bendruomenės narių būrys. Docentė dr. Nijolė Strakauskaitė susirinkusiems paskaitė glaustą, kupiną įvairių faktų ir labai įdomią paskaitą „Profesoriaus A. Bezzenberger nuopelnai lituanistikai ir Kuršių nerijos savitumo išsaugojimui“.
Adalbert Bezzenberger gimė 1851 m. balandžio14 d. Kaselyje. Studijavo Getingeno ir Miuncheno universitetuose. Dėstė Getingeno universitete. 1877 m. įkūrė ir redagavo kalbotyros žurnalą „Pranešimų apie indogermanų kalbas apžvalga“ (Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen). Mokslo objektu pasirinko baltų prokalbės tyrimus. Tai darė istorinių kalbų (vokiečių, prūsų, lietuvininkų, latvių ir slavų) lyginamuoju metodu. Nagrinėjo senųjų lietuvių raštų kalbą, parengė ir paskelbė baltų kalbų senųjų tekstų. Remdamasis vietovardžiais nustatė prūsų ir vakarų lietuvių gyvenamų teritorijų ribą, einančią upėmis.
A. Bezzenberger, jau būdamas Getingeno universiteto profesoriumi, įsitraukė į 1879 metais Tilžėje įkurtos Lietuvių literatūros draugiją (Litauische litterarische Gesellschaft) veiklą. Joje bendradarbiavo su dr. Jonu Basanavičiumi, lenku Jan Niecisław Ignacy Baudouin de Courtenay, latviu Eduards Volters, sorbų kilmės lietuvininku Georg Sauerwein ir kitais žymiais to laiko kalbininkais.
G. Sauerwein 1882 m. „Lietuwisska Ceitunga“ ( Nr. 12) rašė, kad prūsų lietuviams, norint išsaugoti savo gimtąją kalbą, būtina steigti sekmadienines mokyklas lietuvių kalbos mokytis ir kurti „mokslo draugystę“, kuri neštų šviesą į Lietuvą.
1880 m. prof. A. Bezzenberger pradėjo dėstyti Karaliaučiaus universitete. Buvo išrinktas tris kartus universiteto rektoriumi. Lingvistikos mokslas reikalavo žymai platesnių nei siaurų – tik kalbinių tyrimų. Profesorių domino tautosaka, literatūra, etnografija ir archeologija – papildančias jo mokslines ligvistines studijas. Nuo 1880 metų pradėjo lankytis Kuršių nerijoje ir keturiasdešimt metų vasaros laiką pralesdavo Juodkrantėje – augančiame ir labai pamėgtamame Rytų Prūsijos kurorte.
Karaliaučiaus Mokslo ir meno mylėtojų draugijoje 1914 m. skaitytoje paskaitoje A. Bezzenberger sakė, kad ir jam pradėjus lankytis Juodkrantėje ne kartą yra teko perlipti iš garlaivio į valtis, kurios nugabendavo keleivius į krantą. Kaimo viduryje stovėjusi bažnyčia dar buvo medinė, vėliau ji sudegė. Pastebėjo, kad anksčiau nei dabar pavargusiais ir išalkusiais keliauninkais nebuvo rūpinamasi. Nidos svečių namuose buvęs tik vienas pakenčiamas kambarys ir labai pasisekdavę, jei be paprastos, kasdien patiekiamos pieniškos sriubos būdavo paruošiamas keptas ar virtas sterkas. Bet šie nepritekliai buvo su kaupu kompensuojami supančios gamtos grožio, Juodkrantės miško su jo nuostabiomis, senomis, aukštomis pušimis. Visą tai dar labiau stiprino profesoriaus visokeriopus ryšius su lietuvininkų krašto kultūros palikimu.
Apie tai byloja ir jo 1889 m. paruošta plati mokslinė studija apie Kuršių nerijos gyvenvietes ir jų gyventojus (Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner). Šiaurinėje Juodkrantės dalyje, pamiškėje nusipirko vilą, bet laiko poilsiui vis nerasdavo. Čia Juodkrantėje taip pat darbai ginė darbus. 25 metus vadovavo draugijai ir jos muziejui Karaliaučiaus pilyje.
1907 metais balandžio 4 d. dr. Jono Basanavičiaus iniciatyva Vilniuje buvo įsteigta Lietuvių Mokslo draugija (LMD). J. Basanavičius pristatydamas būsimos draugijos veiklą pažymėjo, kad jos pareiga rūpintis „ištardyti lietuvių tautą ir jos apgyvendintą kraštą“. Steigiamajame susirinkime draugijos nariais tapo 63 Lietuvos visuomenės veikėjai. Po keturių mėnesių LMD garbės nariais buvo priimti du lietuvių kalbai nusipelnę vokiečių mokslininkai kalbotyrininkai – baltistai profesoriai Adalbert Bezzenberger ir August Lenkien. Kaip lituanistikos mokslo šaltiniai ir dabar mūsų kalbininkų naudojamos A. Bezzenbergerio 1877 m. Lietuvių kalbos istorijos apybraiža (Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache), 1882 m. Lietuvių kalbos tyrinėjimų studija (Litauische Forschungen) ir 1908 m. Lietuvių literatūra (Die litauische Literatur).
A.Bezzenbergeris 1910 m. Hohensteine ( dab. Olštynek) įkūrė ir tvarkėRytų Prūsijos buities muziejų. Ten įrengė ir lietuvininkų etnografinę sodybą. Organizavo ir pats dalyvavo beveik 120 archeologų ekspedicijose Rytų Prūsijoje, kurių 30 vyko Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apylinkėse. Profesoriaus sudarytos ataskaitos iki šiol yra vertingos kaip archeologijos mokslo šaltiniai, nes tada jo tyrinėti paminklai dabar jau nebeišlikę. 1904 m. išleido studiją – analizę apie Rytprūsių priešistorinę bronzą (Analysen vorgeschichtlichen Bronzen Ostpreussens ). Nustatė, kad chemijos mokslas (pagal vario, alavo, švino ir kitų elementų kiekį ir sudėtį) negali padėti nustatyti tikslias priešistorinių radinių datas, bet yra naudingas jų palyginimui. Atstovavo Karaliaučiaus archeologus tarptautiniuose simpoziumuose.
1922 metais Lietuvos universitetas už svarų indėlį lituanistikos moksle profesoriui suteikė universiteto garbės profesoriaus vardą. A.
Bezzenberger universitetui padovanojo (pardavė už juokingai mažą kainą, už kurią nebuvo galimą nusipirkti net batų raištelių) gausią savąją biblioteką. Netrukus – 1922 metų spalio 31 dieną profesorius Karaliaučiuje mirė.
Jeigu A. Nobelio literatūros premijos laureatas (1929) Tomas Mann yra artimas Nidai tik kaip savo name praleidęs keletą vasarų, tai A. Bezzenberger beveik pusę amžiaus vasarojęs Juodkrantėje ir savo mokslo darbais palikęs didelį pėdsaką lietuvių kultūroje, yra nepelnytai pamirštas. Mokslinį profesoriaus palikimą sudaro 23 knygos ir per 300 straipsnių, kurie vienaip ar kitaip susiję su Mažąja Lietuva.
Antroji šio renginio dalis persikėlė prie viešbučio „Kuršių kiemas“ (Kurischer Hof) Miško gatvėje. Čia viešbučio savininko Viktoro Valcerio iniciatyva, talkininkaujant menininkams Kęstučiui ir Vytautui Musteikiams, viešbučio sklype, kur kadaise stovėjo profesoriaus vila, pastatytas A. Bezzenberger atminimui skirtas juodo granito skulptūrinis akcentas. Akcento pristatymą pradėjo L. Rėzos centro kultūrinės veiklos vadovas Arūnas Balna. Susirinkusiems šnekėjo dr. Jolanta Zabarskaitė – Lietuvių kalbos instituto direktorė, mecenatas Viktoras Valceris, skulptorius Kęstutis Musteikis.
Įtekdamas padėkos raštus Neringos meras Darius Jasaitis pasakė, kad bendruomenės norai, nuostatos ir iniciatyva visados turi būti palaikomos valdžios ir politikų. Tokia jų šventa pareiga.