Šią šalį jau seniai vadinu savo antrais namais ir visada žinojau, jog būtent čia aš gyvensiu, tačiau norėčiau pabrėžti, jog nėra lengvų kelių link savo tikslų ir viskas, kas gražiai aprašoma, ne visada yra tiesa.
Visada mėgau iššūkius. Nuo pat mažens mano šeima „prijaukino“ prie kelionių ir buvau pats laimingiausias vaikas, sedėdama su žemėlapiu priekinėje sėdynėje ir rodydama tėčiui, kuriuo keliu kirsti Norvegijos vinguotus kelius, kaip spėti į laivą skrodžiant Vokietiją ar kaip rasti viešbutį Ispanijos karščiuose.
Užaugusi pradėjau keliauti pati. Būdavo, skambinu šeimai ir sakau: kitą savaitę būsiu Paryžiuje. Žinoma, pasinaudojau „Erasmus“ programa gyvenau penkis mėnesius Italijoje, ir dar tris – Makedonijoje. Tačiau visas vasaros praleisdavau JAV, pietiniame Džersyje, kur, rodos, gali rasti žmogų iš bet kurio pasaulio krašto.
Vasaros čia karštos, tačiau būtent čia jaučiausi pati laimingiausia. Visada buvau ekstravertė – galiu rasti bendrą kalbą su bet kurios tautybės, kultūros, amžiaus ar socialinės grupės žmogumi, todėl rasti darbą nebuvo sunku. Prabėgus dviem vasarom, įgavau daug patirties ir rekomendacijų.
Įgijau daug draugų, kurių pagalba yra neįkainojama, kurių rūpestis ir draugystė padėjo įsitvirtinti ir paskatino siekti savo tikslo dar labiau. Kai galutinai pamilau valstijas, turėjau drąsos ir tikrus draugus šalia, likimas, matyt, nusišypsojo dar kartą. Vieną rytą, lankydama draugus, sutikau savo vyrą. Juokinga, visą šį laiką jis gyveno tam pačiam mieste, tačiau sutikau jį tik pasiryžusi emigruoti ir paversti šią šalį namais.
Mano vyras gimęs ir visą gyvenimą pragyvenęs Filadelfijoje, todėl ir aš nusprendžiau išbandyti šį miestą. Per visą laiką gyvendama čia aplankiau daug miestų – Niujorką pažįstu taip pat, kaip ir savo gimtąjį Vilnių, stengiuosi bent porą kartų per metus aplankyti šį stebuklą (tai tik dvi valandos kelio nuo mano namų), Bostoną, Vašingtoną, keliavau po Kaliforniją ir Nevadą (Las Vegasas, San Franciskas), šią žiemą lankiau draugus Čikagoje ir Balltimorėje, tačiau niekas neprilygs Filadelfijai.
Vos atvykusi, pagalvojau: „išprotėsiu“. Visada mąsčiau, jog lietuvių tauta – tai uždari, konservatyvūs, naujovių besibaiminantys žmonės, tačiau Filadelfijos gyventojai – tai atviriausi, labiausiai išprotėję, liberaliausi žmonės, kuriuos aš sutikau gyvenime, ir prie šios naujovės teko kurį laiką pratintis. Čia niekam nerūpi, kas tu, kiek tau metų, su kuo tu miegi, iš kur esi. Visi čia tave priima tokią, kokia tu nori būti, tik mano akcentas vis dar sukelia nedidelę nuostabą (Filadelfija – nėra tarptautinis miestas kaip Niujorkas ar Čikaga ir vietiniai nėra pripratę prie europiečių).
Niekada nesustoju žengti pirmyn, todėl laba greitai radau darbą (šiuo metu dirbu vadybininke keliuose parduotuvėse), su draugų ir vyro pagalba perpratau miestą.
Žinoma, niekada netrūko kuriozų. Būna važiuoju tramvajumi ir visi aplinkiniai žmonės afroamerikiečių rasės ir tu viena sėdi it balta varna. Supranti, jog nežinai, kokioj stotelėje lipti, tai visi pradeda šaukti, diskutuoti, draugiškai tapšnoti petį ir net išlipti padeda. Niekada nemėgau aksesuarų ar tatuiruočių, o aplink visi tatuiruoti, o visų veidai pilni auskarų, todėl teko priprasti šnekant su žmogumi nespoksoti į šias keistenybes.
Vietiniai dažnai renkasi ne klubus ar barus, o „house parties“ (namuose rengiami vakarėliai), kur sutinki visus draugus, kur jaunimas dažniausiai repuoja ar freestylin‘a, paišo grafičius jau paruoštuose paišymo knygose, beveik kiekvienas kuria, miksuoja muziką, todėl visada smagu išgirsti draugų sukurtus kūrinius.
Naktiniai klubai ir barai čia užsidaro anksti – antrą valandą nakties, tačiau ir ten spėji pamatyti įdomiausių veikėjų. Būna, prieina merginos, tad vietoj „aš ištekėjusi“, tenka mandagiai paaiškinti, jog nesi lesbietė. Homoseksualių žmonių čia lygiai tiek pat kiek ir heteroseksualų, bet visi susigyvenam, niekas nesišaipo ir priima kaip natūraliausią dalyką, kas, mano manymu, yra be galo džiugu.
Filadelfija praėjusių metų rudenį įtraukta į UNESCO saugomą paveldą, žinoma, architektūra yra įspūdinga. Meno muziejus saugo didžiulę garsių menininkų iš viso pasaulio kolekciją, o lauke visi bando įveikti garsiuosius Rokio laiptelius. Kiekvieną kartą eidama šio miesto gatvėmis, randi naujų vietų, gatvelių. Miesto valdžia ypatingai mėgsta puošti namus dideliais piešiniais. Filadelfija – tai pirmos pasaulyje konstitucijos namai, kur įteisintos teisės ir laisvės, ir šiame mieste tai ypač jaučiama, kadangi visada esi skatinamas daryti, tai ką mėgsti, jautiesi ne tik piliečiu, bet ir žmogumi su visom savo keistenybėm. Ir žinoma, garsūs „cheestakai“ (sumuštiniai su kapotos jautienos ir sūrio mišiniu) ir viena iš garsiausia amerikietiško futbolo komanda – Filadelfijos „Eagles“. Viskas alsuoja sava kultūra ir nupasakoti viską labai sunku – reikia atvažiuoti ir pamatyti.
Kalbant apie sunkumus, tai – dideli mokesčiai ir brangiai kainuojantis sveikatos draudimas. Nors atlyginimai žymiai didesni nei Lietuvoje, tačiau tenka nemažai sumokėti už nuomą ir viešąjį transportą, todėl visi renkasi automobilius. Įdomu tai, jog automobiliai ir technika yra pigūs (iš savo mėnesio atlyginimu galiu įsigyti padorią mašiną), o benzinas – be galo pigus. Daug kainuoja advokatas ir migracinių dokumentų tvarkymas, tačiau stengėsi galvoti apie ateitį ir jau geriau atsisakai suknelės ar vakarienės restorane. Studijos taip pat mokamos, tačiau bankai išduoda paskolas. Manau, amerikiečiai daug sunkiau susitvarko su finansais nei atvykėliai, kas yra labai keista, nes ne kartą stebėjausi draugais, kure praranda namus ar neišdrįsta mokytis dėl pinigų trūkumo.
Šiuo metu gyvenu gyvenimą, kuriame labiausiai jaučiuosi savimi. Ir niekur grįžti neplanuoju. Matyt, būtent dėl šio jausmo, tačiau žinau, jog laukia dar ilgas ir painus kelias, jau turiu minčių ir planų apie savo verslą, norėčiau pasitobulinti naujoje studijų pakraipoje, įgauti žinių ir praktikos.
JAV gali tapti svajonių šalimi, tačiau tenka matyti žmonių, kurie pasiduoda, grįžta arba tiesiog nustoja tikėti. Būtent tokių žmonių bandau išvengti, nes čia mes neturim laiko suabejoti savimi. „Eagles“ treneris kartą pasakė: „Mes iš Filadelfijos. Mes kovojame“. Su šia mintimi ir keliuosi kiekvieną rytą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!