Sustojau, negalėjau praeiti ir fiksavau akimis ir kamera vaizdą... Baisu. Ne vienas, ne du, ne trys, o visas pulkas ąžuolų, numestų eilute, laukė, kada bus įsodinti ar įkasti į jiems priskirtas vietas. Jie laukė tos akimirkos, kai galės pratęsti savo gyvenimą ilgiems metams ir ilsėtis ramybėje bei augti kartu su mokslo ir studijų ištroškusiu jaunimu. Bet...

Ar ąžuolas galėjo tikėtis, jog bus numestas ir paliktas ant tiesioginių saulės spindulių, kai temperatūra daugiau negu trisdešimt laipsnių pagal Celsijų? (...) Fiksavau viską. Praėjo daugiau negu 24 valandos, kai medelis atgulė į savo poilsio vietą ir tada...

(...) Jis neišgyveno, tas ąžuolas mirė. Miršta ir kiti ąžuolai. Jie prašo, šaukia pagalbos. 2013 m. liepos 28 d. užfiksuota ąžuolo mirtis. Jis išleido paskutinį atodūsį. Prašau, jeigu galima, padėkite kitiems ąžuolams. Atkreipkite dėmesį - jie miršta. Miršta dėl sodinusio žmogaus nemokšiškumo, dėl nedarbo, tingėjimo... Miršta, nes niekam jie nerūpi, nes rūpėjo tik litas gautas už „ale“ darbą... Kas atsakingas?


DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!