Šiandien žinau, koks yra pats neteisingiausias lietuvių posakis. „Lietuviai džiaugiasi tik tada, kai kaimynui nutinka nelaimė“ - visiems pažįstamas ir ne kartą daugelio ištartas. Tačiau toks klaidingas...
Mano kaimynai nesišypsojo. Jie verkė kartu su manimi... Ne vieną naktį jie bei šimtai nepažįstamų, atrodytų, visai man svetimų žmonių meldėsi, o kurie pajėgė – nešini kirviais kirto ledą, kad upė neužšaltų ir dieną galėtų dirbti narai. Ne vieną ištisą naktį, šalant iki -20.
Esu dėkinga jiems ir nuo pat pradžių atsiliepusiems narams bei jiems padėjusiems žmonėms: į Plungę iš Kuršėnų atvykusiam asociacijos „Nardymo akademija“ narui-instruktoriui Andriui Albrikui, Sigitui Abromavičiui iš Meškuičių miestelio (Šiaulių r.) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje Jonui Novogreckiui.
Už operatyvų darbą dėkoju Platelių nardymo klubui „Oktopusas“ ir daugeliui kitų žmonių. Visi į pagalbos prašymą atsiliepė nedelsdami ir prie jau dirbusios narų-gelbėtojų komandos prisijungė iškart, kai tik galėjo, atsitraukę nuo savo darbų. Kai kurie – rizikuodami savo sveikata ir gyvybe. Padėjo negailėdami savęs ir neimdami jokio atlygio.
Kad ir kaip besisaugotume, kad ir kaip berepetuotume gyvenimo scenarijų, stengdamiesi išvengti visų blogybių, niekada nepabėgsime nuo visų mus tykojančių nelaimių. Jos visada užklumpa, kai mažiausiai tikimės ir kerta per skaudžiausias vietas...
Neduok, Dieve, niekam daugiau tokios nelaimės ir kančios... Tačiau jeigu ji nutinka, svarbu atrasti jėgų kreiptis pagalbos. Nepaisant to, kokias pareigas užimame, kiek uždirbame ar kiek mums metų, žinokime, kad yra padedančių, suprantančių, užjaučiančių...