aA
Mieli šio portalo skaitytojai, norėčiau su jumis pasidalinti istorija, nutikusia keliaujant Ukrainoje ir pasibaigusia bauginančiu susitikimu su Ukrainos teisėsaugos pareigūnais ir abejingais Ukrainos darbuotojais. Labai nemalonu prisiminti šiuos įvykius, tačiau gal ši skaudi mano patirtis pasitarnaus kitiems keliaujantiems Lietuvos piliečiams, kurie naiviai galvoja, kad mes – Europos Sajungos piliečiai – galime drąsiai jaustis mums draugiškoje šalyje, nes mes gi draugai... Mes gi mūru stojame už brolišką tautą prieš blogį iš rytų... Mes gi Lietuvos piliečiai. Na, bet apie viską iš pradžių...
© Stopkadras

Porai dienų su šeima važiavome į Ukrainą į Zaporožės sritį pasisvečiuoti pas seniai matytus giminaičius. Be abejo, žinojau, kur vykstu ir kokia padėtis šiuo metu Ukrainoje, kad gali būti visokių nenumatytų atvejų dėl vykstančio karo, bet važiavau ramiai, nes vis dėlto esu lietuvis, važiuojantis į sritį, kuri nutolusį per 100 km nuo neramumų draskomų regionų.

Kelionė į priekį praėjo gana sklandžiai. Buvo ir patikrinimų, ir blokpostų, tačiau sėkmingai pasiekėme Zaporožę. Bet kokios neramios mintys ir baimės apie kelionę išsisklaidė, maniau, kelias atgal taip pat „nedulkės“. Bet kaip aš klydau...

Ramiai važiavome link Lietuvos. Apie 15 val. dienos miestelyje kažkur tarp Kijevo ir Baltarusijos sienos sustabdė mus milicijos ekipažas. Pagalvojom, kad eilinis patikrinimas ir tiek. Nieko draudžiamo nevežėm, eismo taisyklių nepažeidėm, taigi jautėmės drąsiai. Sustojom, atidariau langą, pareigūnas prisistatė, paprašė vairuotojo pažymėjimo, registracijos, draudimo dokumentų. Pavartęs rankose dokumentus, pareigūnas staiga pareiškė, kad viršijau greitį miestelio pradžioje (nors stabdė miestelio pabaigoje). Neva važiavau 85 km/h greičiu, vietoj leistino 60 km/h greičio. Nelabai supratau, kokiu būdu jis sugebėjo nustatyti greitį be greičio matuoklio, stovėdamas mažiausiai 3 km nuo miestelio pradžios. Konfliktuoti su svetimos šalies pareigūnais ir įrodinėti savo tiesos nenorėjau, maniau, susimokėsiu baudą ir baigta, viršijau tai viršijau, kam nepasitaiko...

Milicininkas paprašė manęs išlipti iš automobilio ir paėjėti į šoną. Išlipau ir priėjau prie kelkraštyje stovėjusio pareigūno. Baksnodamas rašiklio galu į pažeidimų protokolų blonknotą pradėjo jis manęs klausinėti, iš kur važiuoju, kuo dirbu Lietuvoje ir pan. O po to klausė, kada paskutinį kartą vartojau alkoholio. Standartinis klausimas, kurį dažnai išgirsti ir iš mūsų pareigūnų. Nieko blogo neįtardamas pasakiau, kad šiandien negėriau, o vakar vakarieniaudamas išgėriau 2 bokalus alaus (primenu, sustabdė 15 val.). Pareigūnas šyptelėjo, liepė man grįžti į savo automobilį, o pats nuėjo su dokumentais į tarnybinį automobilį. Na, pagalvojau, nesulaukė jokio „pasiūlymo“ iš manęs ir išėjo rašyti protokolo.

Praėjus keletui minučių jis vėl priėjo prie mano automobilio ir jau liepė keliauti į jų automobilį, kur laukė kitas pareigūnas. Jau po visos istorijos sugrįžus į Lietuvą ir peržiūrėjus vaizdo registratoriaus įrašą paaiškėjo, kad tuo metu, kol aš sėdėjau tarnybiniame automobilyje, mane sustabdęs milicininkas toliau sėkmingai „iš akies“ matavo greitį ir taip pat sėkmingai surinkinėjo rinkliavą iš „nedrausmingų“ vairuotojų, kurie visai tuo nesistebėdami, nesislapstydami ir be jokių atsikalbinėjimų mokėjo „mokesčius“.

Milicininkas lygiai taip pat atvirai nieko nesibodėdamas mielai glaudė tuos „mokesčius“ į kišenę. O aš, matot, pasitaikiau toks, kuris nežino vietinės tvarkos ir „nieko gero“ nepasiūliau gerb. teisėsaugininkui. Taigi...

Sėdėjau tarnybiniame milicijos automobilyje, laukiau, kol duos pasirašyti protokolą ir paskirs baudą, tačiau ne, dar vienas siurprizas – pasiūlė pasitikrinti blaivumą. Jokių bėdų, sakau, tikrinam! Manau, kiekvienas vairuotojas žino, kad išgėrus 2 bokalus alaus po 18-kos valandų alkotesteris rodys tik nulius. Ramia širdimi papūčiau ir, ką jūs manot? Ogi išlindo kvitas: 0,36 promilės (Ukrainoje leistina norma yra 0,2 promilės), tiesiog negalėjau patikėti savo akimis, pasakiau jam, kad tai – nesąmonė, taip negali būti. Pareigūnas plačiai šypsodamasis pradėjo man teigti, kad greičiausiai mano kepenys prastai dirba, kad jų alus gaminamas iš miltelių, todėl neva alkoholis ilgiau išlieka organizme ir galų gale visai nesvarbu kokios bebūtų priežastys, dabar jau teks susimokėti didelę baudą!

Esu matęs rusiškų filmų (prisiminkite tokį filmą kaip „Bumeris“) apie milicijas ir jų „padstavas“ (liet. pakišimus), supratau, kad čia jau aš dabar pakliuvau į tokią situaciją, kad dabar jau aš esu pagrindinis pareigūnų spektaklio aktorius, taigi nieko gero jau nebelaukdamas tiesiog paklausiau, kokia gresia bauda ir ar galiu ją susimokėti vietoje. Tuo metu jau grįžęs kitas vyresnysis pareigūnas pradėjo dėstyti, kad baudos Ukrainoje yra tokios pat kaip ir Lietuvoje. Sakau, kad nežinau, kokios baudos yra pas mus, nes niekad nevairuoju išgėręs ir nesu niekad baustas. Vyresnysis pareigūnas tylėdamas paėmė lapuką ir iškeverzojo – 1400 eurų. Suprask, susimokėk, žmogau, čia pat ir gali keliauti toliau. Pasakiau, kad tokių pinigų tikrai neturiu.

Supratę, kad tokios sumos gauti nepavyks, pareiškė: „Žinok, aš dar neklausiu, kas pas tave bagažinėje, ir mes dar jos netikrinom, o ten galime nesunkiai kažką rasti, be to, susimokėjęs mums, gausi mūsų saugią palydą iki pat valstybės sienos ir niekas prie jūsų daugiau neprisikabins.“ Puikiai žinojau, kad bagažinėje nieko neleistino nėra, bet jų klastingą mintį supratau puikiai, tad pasakiau, kad kažkiek pinigų turiu automobilyje. Nešk čia, sako. Su savimi turėjau apie 150 eurų, paėmiau dar 50 eurų iš brolio. Atnešiau 200 eurų, jie bematant dingsta milicininko kišenėje, bet iškart pikta frazė: „Tu ką, juokauji?“ Pasakiau, kad daugiau eurų neturiu.
Atsakymas milicininkams aiškiai nepatiko, taigi pasipylė klausimai, ar turiu kuro kortelę, kiek turiu banko sąskaitoje. Atsakiau, kad gal apie 100 eurų dar yra. Tada pareigūnai liepė važiuoti su jų tarnybiniu automobiliu į degalinę ir pripilti jiems kuro. Sutikau, nes situacija darėsi visai nebejuokinga. Nuvažiavę į kolonėlę, pripyliau jiems pilną baką ir atsiskaitęs už kurą grįžau atgal į automobilį, galvodamas, kad tas košmaras jau baigėsi, jau galėsiu keliauti namo, tačiau, pasirodo, klydau...

Su pareigūnais nuvažiavau kelis kilometrus, kai jie man pareiškė, kad aš meluoju, kad kortelėje neturiu pinigų. Pasirodo, kol aš atsiskaitinėjau degalinėje, pareigūnams degalinės darbuotojas išdavė, kad pinigų kortelėje yra. Supratau, kad čia visi yra papirkti ir jie jau žino, ką ir kaip daryti. Taigi, sako – arba duoti pinigų arba jie paskambins ir atvažiuos vyrai su karine apranga (SBU, Nacionaline gvardija ar pan.) ir mes jau tada grįšim į Lietuvą be pinigų, be automobilio ir jei dar išvis grįšime, tai veido ir kūno formos bei spalva bus švelniai tariant pasikeitusios, ir neva aš su jais žaidžiu žaidimus ir jie jau labai supykę, dėl to liepė rinktis arba važiuoju iki bankomato arba jie kviečia savo „karius“.

Suprasdamas, kad tai gali baigtis liūdnai, nebeprieštaravau. Nuvykus į vieną bankomatą, paklausiau, kiek gi galiausiai jie nori? Vėl išdygo popieriukas – 7000 grivinų. Gerai, nueinu prie bankomato nuėmiau 2000 grivinų (tai būtų apie 80 eurų), nes tik toks dienos limitas. Grįžtu pas pareigūnus, paaiškinu, kad daugiau bankomatas neišduoda. Tokia suma jie liko labai nepatenkinti, taigi, vėl nauja mintis: dar pilk 500 litrų dyzelino. Atsakiau, kad tiek pinigų neva nebus, tada jie nusileido iki 300 litrų. Pareigūnas kažkam paskambino ir mes pajudėjome, bet bevažiuojant antram pareigūnui kilo dar puikesnė mintis – nuvažiuoti į kitą bankomatą. Pakeliui stabtelėjome prie vieno namo, kur jau mūsų laukė berniukas su pilnu karučiu tuščių kanistrų, o šalia iškaba – DT (dyzelinis kuras) – nelegali degalinė!!!

Pareigūnas vaikinui numojo ranka – neva nebereikia, yra kitas sprendimas. Privažiavę prie kito bankomato vėl grėsminga pareigūno veido išraiška ir lapelis rankoje su užrašu: 6000 grivinų (240 eurų). Apstulbau, bet supratau kad ginčytis nebeverta, nes ir taip visa tai kainavo nemažai nervų. Nuėjau ir nuėmiau 6000 grivinų, atidaviau. Pamiršau pridurti, kad kiekvieną kartą, kai išlipdavau ir vėl įlipdavau į jų automobilį, būdavo reikalaujama parodyti savo telefoną, kad galėtų įsitikinti ar aš kartais neįrašinėju pokalbio. Po visų pasivažinėjimų su pareigūnais grįžome prie mano automobilio, ir jie sako: „O dabar gali važiuoti kiek traukia mašina ir nebijoti, mes tave lydėsime iki pat sienos (iki sienos 150 km).“ Sakau: „Tai jūs važiuokite priekyje“ Sakė, ne, nepastebės, jei mane kas nors sustabdys. Pradėjome važiuoti. Privažiavęs miestelį sumažinau greitį, juk žmonės, perėjos, bet pareigūnai privažiavo prie mano automobilio šono ir rodo, kad nestabdyčiau, o lėkčiau toliau nestabdydamas 140 km/h!. Taip jie mane sekė iki paskutinės užkardos, kol iki pasienio liko apie 1 km. Jau tada supratau, kodėl – kad neužfiksuotų jų pasieniečių vaizdo kameros. Galvoje sukosi mintis, ką dabar daryti? Ar skųstis pasieniečiams? O jeigu ta jų reketo sistema veikia išvien?

Nutariau paskambinti į ambasadą (juk gauname SMS žinutes, kai kertame valstybių sienas, kad įvykus nelaimei, kreipkitės). Kadangi buvo sekmadienis, pavyko prisiskambinti tik į Lietuvos užsienio ministeriją, paaiškinau savo situaciją, gavau atsakymą, kad niekuo negali man padėti ir pasiūlė kreipkitės į vietinę policiją. Atsakiau, kad dar noriu grįžti į Lietuvą gyvas ir sveikas, tada man patarė skambinti į Lietuvos policiją ir padiktavo telefono numerį. Galvojau kad tai policijos numeris prie URM, tačiau tai buvo eilinis Vilniaus policijos komisariatas, kur man vėlgi pasakė, kad atsiprašo, bet nieko padėti negali. Aš iki šiol galvojau, kad URM, ir ypač Lietuvos ambasados turi rūpintis ir apsaugoti Lietuvos piliečius užsienio šalyse, o ne atsakinėti, kad niekuo negalime padėti, išdavinėti pamestus pasus ir rūpintis savireklama.

Priešingu atveju SMS tekstas, kurį atsiunčia nuvykus į užsienį, turėtų skambėti taip: jei pametėte ar pavogė jūsų pasą kreipkitės tel., o jei jūs pakliuvote banditams, reketininkams, – neskambinkite mums, nesirengiame padėti! Jau stovint eilėje prie pasienio užkardos, išlipome is mašinos. Prieš mus stovinčio automobilio su Rumunijos numeriais vairuotojas smalsiai mus nužiūrinėdamas supratinga veido išraiška paklausė: „Na, tai kiek atėmė?“ Štai taip „broliškos“ šalies pareigūnai elgiasi su užsieniečiais vairuotojais. Sunku ir įsivaizduoti, kiek mūsų tolimųjų reisų vairuotojų susimokėjo panašiomis aplinkybėmis, kiek dyzelinio kuro turėjo įpilti „verslininkams – milicininkams“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentas patvirtino, kad birželio 21 d. kreipėsi LR pilietis dėl minėtų įvykių Ukrainoje.

„Jeigu lankydamiesi užsienio valstybėse Lietuvos piliečiai tampa nusikaltimo aukomis, patariame užfiksuoti nusikaltimo duomenis ir operatyviai kreiptis į vietinę policiją. Apie nusikaltimą taip pat galima informuoti Lietuvos konsulinę įstaigą, kuri, pagal galimybes ir esantį teisinį reguliavimą, domėsis byla ir ar nereikia piliečiui konsulinės pagalbos. Nusikalstamos veikos tyrimas yra tos šalies, kurioje buvo įvykdyta veika, institucijų kompetencijos klausimas. Jei piliečiui reikalinga konsulinė pagalba, visuomet raginame kuo skubiau apie tai informuoti artimiausią konsulinę įstaigą“, – nurodoma ministerijos komentare.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vilniaus jaunimas nepraleidžia progos pasisemti žinių

Nors ruduo jau nuspalvino medžius , o orai pradėjo džiuginti nuostabiu oru, šį savaitgalį...

Naktiniame bare apsvaiginta mergina kreipėsi į kaunietes: būkite atsargios (120)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė istorija apie neseniai viename Kauno naktiniame...

Atviras kliento laiškas draudikams: ar jums atrodo logiška siūlyti kabrioleto draudimą artėjant žiemai? (53)

Miela draudimo bendrove, Skundžiuosi Jūsų kliento patirtimi. Dvi savaites karštligiškai bandėte...

Po motinystės atostogų į darbą grįžusi mama buvo šokiruota: ar valstybė mus apgavo? (36)

Į DELFI redakciją kreipėsi moteris, kuri teigė, esą valstybė apgavo mamas, esančias vaiko...

Kelionė į Kauną apkarto: vietoj autobuso bilieto – grasinimas apsauga (16)

Išskirtiniai kelionių įspūdžiai – taip prisistato UAB „Tolimojo keleivinio transporto...

Top naujienos

Nausėda: prabanga taip pat galėtų būti apmokestinama pildoma (136)

Beveik 100 dienų darbo laikotarpį pasiekęs prezidentas Gitanas Nausėda akcentavo esąs ir...

Nuo kitų metų išmokos turėtų keistis beveik visiems (98)

Nuo kitų metų Lietuvoje turėtų didėti vaiko pinigai, senatvės, netekto darbingumo ir šalpos...

Šaltiniai: JAV svarstymuose – priemonės, kurios reikštų sąjungos su Turkija pabaigą (16)

JAV administracija svarstė galimybę išgabenti branduolinę ginkluotę iš Indžirliko bazės...

„Regitra“ paskelbė naujus numerio ženklų derinius – siūlo suskubti ir dar neturintiems automobilio (29)

„Regitra“ papildė planuojamų gaminti numerio ženklų sąrašą naujais deriniais. Automobilių...

Bankų ir prekybos tinklų mokesčius Nausėda sieja su lengvatos dyzelinui mažinimu (4)

Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad valdančiųjų siūlomus naujus bankų aktyvų ir prekybos...

Metų seklys: žemaičių „teroristas“ nekentė savo „kolegos“, vyrai konfliktavo dėl tuštybės (7)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Obuolių nauda sveikatai – neišmatuojama, bet daugelis vartoja netinkamai

Obuolys, matyt, yra tas vaisius, apie kurį atrodo, kad žinome viską. Jie auga ne tik kiekvieno...

Nausėda automobilių mokestį įsivaizduoja kitaip (39)

Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį paragino automobilių mokestį sieti ne vien su tarša, bet...

Artimiausiu metu sergančiųjų gripu tik daugės: šeimos gydytojos pasidalijo patarimais, kaip išvengti ligos patalo (1)

Atsikėlus ryte čiaudint, kosint, sloguojant, karščiuojant, žmonėms gan sunku suprasti, ar tai...

Gyvai / DELFI Tema. Stereotipus laužantis choras „Bel Canto“: chorinė muzika gali būti patraukli ir plačiajai visuomenei

Stereotipus laužantis choras „Bel Canto“ įrodo, kad chorinė muzika gali būti labai patraukli...