Ar atsibudus ryte mes sugalvojame dienos tikslą? O savaitės, mėnesio, metų, gyvenimo...? Eilinį kartą užtrenkiu duris ir prieš akis išvystu kelią. Ilgas kelias, kurį pasiryžau nueiti ir pasiekti užsibrėžtą tikslą, pradžioje atrodė neįmanomas. Ilgas. O tikslas labai paprastas: nueiti ir pasakyti ,jog „myliu gyvenimą kartu“. Ištarti žodžius jog „myliu kartu kvėpuoti aplinkinį orą, myliu stebėti ir klausytis garsų mus supančių kasdieną, myliu ryte sugalvoti tikslą dienai, myliu vakare užmigti su tikslu atsikelti auštant saulei, kuri mus prikelia naujam dienos iššūkiui...“. Ištarti jog pasiilgau gyvenimo ir ėjimo kartu, greta, šalia...
Kelyje matau skubančias mašinas, bespaudančias garso signalus, matau dėžutes, pilnas žmonių ar skriejančias po vieną viduje. O aš einu ir kojose jaučiu stiprybę, nes siekiu tikslo, kuris rusena mano viduje. Mojuoju troleibuse susikimšusiems žmonėms ir linkiu jiems ištrūkti bei įkvėpti oro, palinkiu vienišiems surasti gyvenimo pakeleivį bei rasti tikslą ir siekį, kvėpuojant, be kaimyno zurzimo į petį. Kvėpuoti į taktą drauge su tuo, kurio pasiilgsti kiekvieną akimirką ar tuo, su kuriuo norėtum susitikti bei ištarti „kaip gera vėl drauge“.
Gyvenimo pakeleiviai vadinami įvairiais vardais: draugais, mylimaisiais, šeima, kolegomis, augintiniais...Kaip pavadinsi, taip nesugadinsi. Visada mylėsi savo šeimą, gerbsi moterį ar vyrą, esantį šalia, ir visada paduosi draugui ranką, jeigu jis įlūš gyvenimo duobėje.
Kiekviena diena tarsi kelionė, kurios pabaigoje mes nusimatome tikslą: šeimos vakaras, skani vakarienė, vaikų šypsena, o gal romantiškas pasivaikščiojimas dviese, draugo rankos paspaudimas ar mergaitiški bučiniai...Tiek daug pasirinkimo, tik leisk sau išsirinkti, pasvajoti, užsibrėžti „tikslą“.
Eidamas keliu prieš save išvystu įvairiausius žmones, pastatus, gamtos kūrinius ir...Kalnas. Išbandymų ir iššūkių kupinas didingas gamtos kūrinys. Atrodo neįveikiama gamtos dalis. Jis man atėmė daug jėgų ir pareikalavo pačioje kelionės pradžioje įrodyti, jog užsibrėžtas tikslas dega mano širdyje, o jo siekimas neišsenkama jėga.
Mūsų gyvenimas yra tarsi karuselės kalniukai, akimirką esi apačioje, o staiga išvydus kalną kojos pradeda arba linkti, arba pačios nešti tave į aukštumas. Niekada nepasiduok! Sukaupiu visas jėgas, pradedu galvoti apie tikslą, esantį toli toli, ir skrieju tarsi ant spartų, norėdamas pakilti aukštai aukštai virš debesų. Akimirką pažvelgiu ir apačioje pamatau, jog palieku tuos pradžios sunkumus, jau įpusėtas kalnas nėra toks baisus, o kylant oras darosi svaiginamai skanus ir ryju jį gurkšniais kaip ištroškęs vandenį.
„Įveikiau pirminį sunkumą“, - atsistojęs ant kalno sau ištariu. Atgal jau dairytis nesinori, o priešais save dar matydamas ilgą kelią pradedu pasišokinėdamas judėti. Judu link tavęs, mano gyvenimo spindesį, aš judu turėdamas tave savo širdy, judu ir niekas man nesutrukdys pasiekti...Siekti nenustosiu.
Akimirka kita. Judu. Apsidairau. Jis klūpi. Apranga purvina, o tokioje karštoje ir saulėtoje dienoje jam per kaktą bėga prakaitas, ne todėl jog sunkiai dirba, bet todėl jog neturi viduje tikslo. Priešais padėta dėžutė su užrašu „Prašau man paaukoti“. Jos viduje numesti keli pinigėliai ir baltuojantis „litas“, toks vienintelis išsiskiriantis savo spalva tarsi išreikšdamas - „aš esu jėga“.
Rėkia jis bei reikalauja manęs draugą šalia paguldyti. „Lito“ jėga už kurią gali nupirkti bet kokį žmogaus norą ar pageidavimą, pasitikėjimą...Viską, net išdavystę! Juk labai senai žmogui užteko trisdešimt sidabrinių parduodant tėvą... Dabar girdėjau užtenka ir mažiau parduodant vaiką savo...
Prisimenu, manęs kažkada paklausė: „Kam tau reikalingi pinigai?“ Aš suglumau, susimąsčiau ir pradėjau vardinti: namas, mašina, apranga, maistas, kelionės, daiktai.... Tada jis manęs dar kartą paklausė - ar tau tikrai reikalingi pinigai? Susimąsčiau. Ne! Man reikia to, ką aš galiu už juos įsigyti, o pinigų man nereikia. Bet juk už žodį „ačiū“ man niekas nieko neduoda. Sulaukiau kito klausimo: „O ar tu prašei ne pinigų, o maisto, drabužio, kampo kur jaustumeis saugus? Tu prašai pinigų... Kodėl?“.
Aš skaitydamas prie prašančio padėtą užrašą supratau, jog padėti pinigais jam būtų visiškai netikslinga, netgi jeigu ir tas „litas“ prašo draugo, jo padėti šalia negaliu. Autobusų sustojimas visai šalia ir spaudos kioskas kaip įprasta, tad nieko nelaukęs jau prašau pardavėjos butelio šalto vandens ir kelių skanėstų, pasaldinti nemielą gyvenimą, bet ne savo...Po akimirkos viskas buvo mano rankose, o dar po dviejų jau įdėtos į dėžutę su užrašu „Prašau man paaukoti“.
Nelaukiau padėkos, kuri vos įdėjus nuskambėjo ore, aš pasukau keliu siekti savo tikslo. Tikslas – judėjimo variklis, tai nesustojantis galios šaltinis. Tikslas.
Mašinos skriejo pro mano kairįjį šoną, troškulys pradėjo tarsi koks baubas grąsinti man ir lenkti kojas. Kažkur toli išvydau pardavėją. Laukuose jis pardavinėjo už pinigus tai, ko man labiausiai reikėjo tą akimirką. Vanduo... Tarsi orą aš jį gėriau pilna burna ir vos nurijęs gurkšnį vėl jo pyliausi į burną, kol galiausiai pasisotinau.
Supratau: niekada neleiskite kūnui nusilpti. Taip kaip reikalingas kūnui vanduo, taip ir tikslo siekimui reikalingas paskatinimas ir trumpalaikis atsigavimas, atsipalaidavimas. Pasirinkite mažus veiksmus ir apmąstymus, kurie Jums galėtų praskaidrinti akimirką, sustiprinti kūną ir sugrąžinti tikėjimą tikslo siekimu. Pagrindinis iškeltas uždavinys neturi nublankti prieš mažus gyvenimo gniuždymus. Dailininkas niekada nepasakys kaip atrodys paveikslas, jis tapo ir siekia sukurti šedevrą. Būkite dailininkais ir kurkite gyvenimo paveikslą kaip dėlionę, dalis po dalies, atkarpa po atkarpos... Turėkite ir užsibrėžkite tikslą. Stenkitės, jog jis būtų toks didelis, kad netilptų į jokius rėmus. Padalykite tikslą į mažus gabalėlius ir džiaukitės kiekvienos mažos dalies pasiekimais.
Kelias iki tikslo tęsiasi. Keista, kai lekia pro šoną mašinos, o Tu eini keliu. Atrodai keistas kitiems, bet ne sau. Staiga sustojo mašina ir pasiūlo pavežti keliu, jai pakeliui. Pakeliui? Juk ji nežino kur man, bet pakeliui tiesiu keliu. O man reikės pasukti? Bet ji to nežino. Kol kas mums pakeliui. Ar reikia atsisakyti ar įsėsti? Juk pas mane ant nugaros nebuvo užrašo „Prašau pavežti“ ir rankos nelaikiau ištiestos, tarsi išmaldos, jog reikalinga man pagalba tam ilgam kely.
Įsėdau ir džiaugiausi, jog galėjau pabūti pakeleiviu. Jai reikėjo pokalbio, o man - tikslo pasiekimo. Mašina skriejo, o aš joje. Akimirkai tapau kaip ir visi kiti. Žvalgiausi pro langus ir nesugebėjau visko, ko noriu pamatyti, sustoti ir apsižvalgyti, nejutau po kojomis sunkumo ir nejaučiau jog judėčiau savo viduje. „Prašau sustoti, man jau reikia pasukti“, - aš ištariau ir atsisveikinome palinkėdami vienas kitam jėgų savo tikslo siekime. Kelias akimirkas mums buvo pakeliui. Išsiskyrėme draugais.
Pasukau į kitą kelią. Labiau banguotą ir nelygų, su mišku ir lygumomis, dulkėmis ir didesniu nesaugumu... Tikslas spindėjo dar toli, bet tai daugiau nei pusiaukelė. Jaučiausi truputį išsekęs, bet tuo pačiu ir stiprus. Stiprybės suteikia nueitas kelias, baimė ar pasieksiu, bet siekimo momentas yra stipriausias ir dėdamas koją po kojos aš veržiuosi iki Tavęs.
Tikslas. Stenkitės, kad „tikslas“ visada būtų užrašytas prieš Jūsų akis ir kiekvieną kartą jį skaitydami neleiskite protui pamiršti kam esate pasiryžę.
Pavargau. Nežmoniškai pavargau eidamas kalneliais. Jie privertė mane kilti ir leistis. Nedidelės kliūtys privertė vis daugiau susimąstyti apie patį tikslą ir tikėti, susikaupti bei nuryti gurkšnį vandens... kurio reikia norint nuplauti burnoje susikaupusias dulkes nuo kelio. Kelio, kuris vis trumpėja, bet... Atrodo norėtųsi, jog sustotų mašina, paklaustų ar pakeliui, nesusimąstęs įsėsčiau, užsimerkčiau ir norėčiau akimirksniu pasiekti tikslą. Nevalingai ištiesiu ranką ir kelias minutes laukiu... ir dar kelias. Ne. Niekas nesustojo.
Labiausiai vertinkime, kai mums sustoja ir sunkiame gyvenimo kelyje neprašant padeda, neiškeliant rankos ir nebandant pasiduoti. Prieiti ir paklausti, sustoti ir pavežti, ištiesti ranką reikia begalinės drąsos. Priimti reikia mokėti. Įvertinti kito poelgį kartais prireikia viso likusio gyvenimo...
Toli dar tikslas, kurio siekiu... Jis yra tenai kažkur, o aš einu. Apsidairau, nusišypsau. Beprotis, juk jau kokius tris kartus aš galėjau pasiekti tikslą, jei bučiau užsikūręs savąjį „BMW“. Vis dėlto aš beprotiškai laimingas, jog „tikslą“ turiu. Jis leido man nueiti tokį kelią, kurio niekas nedrįstų pakartot, jis sudavė man tiek vidinio supratimo, jog ateityje ketinu pasidalyti ir su Jumis.
O pabaigai. Nedrįsk to pakartoti vienas, bet jei išdrįsi, leisk man eiti kartu su tavimi. Nepasiekiau aš tikslo numatyto, bet...Tikslas pasiekė mane. Pačiupo kelio pabaigoje, priėjo paėmė už rankos ir...Nuo šiol jis visad manyje. Yra kitas kelias...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!