Kadangi valdžios sudėtis neužpildyta kilniausiais tautos jėgų atstovais, kurie būtų suinteresuoti pažanga piliečių atžvilgiu, tad tautos gretos kasdien retėja, tirpsta tarsi pavasarinis ledas balutėje. Šį kartą tautos niekas neišvežė, su šaknimis nerovė, per prievartą be bilieto nesodino į lėktuvus, ji pati išvyko. Nors kovose prieš kryžiuočius ir kitus bolševikus kovėsi, išsikovodami teisę nepriklausomai gyventi savo protėvių žemėse. Tačiau palūžo, nes nebemato šviesos tunelio gale.
Pasak Maceinos, žmogus trokšta būti, o nebūties grėsmė pasireiškia baime. Niekuomet lietuviai nebuvo klajoklių tauta ir potraukis klajoti nėra įaugęs į kraują, nes nebuvo perduotas su motinos pienu. Priešingai, teigiama, kad baltai nuo pat susiformavimo laikų gyveno gana izoliuotai, susispietė į būrį. Jie nekeliavo ir kaimynai juos sunkiai pasiekdavo, priežastis: pelkėtos ir miškingos žemės. Juos iš pietų ir vakarų supo gamtos užtvaros: nepereinamos Pripetės pelkės ir Baltijos jūra. R. Sears taip pat mini, kad: „Aisčiai, įsikūrę nedideliame žemės plote Šiaurėje, gyvena uždarą gyvenimą ir nesigiminiuoja su jokia aplinkine tauta“.
Tuomet daugelis kultūrų buvo klajokliškos, tačiau prasidėjus industrializacijai, tapo sėslios. Lietuviai atvirkščiai. Esama kita priežastis paskatinusi išvykti. Išvyko tie, kuriems didžiausia vertybė yra daiktas. Daiktų troškimas, materialistinė pasaulėžiūra užvaldė jausmus ir protą ir kai kurie išvyko tenkinti savo norus tam, kad paskęstų daiktuose, įklimptų į jų klampų liūną, nebematytų saulės šviesos, prarastų dvasios ramybę.
Emigravusysis svetur, savo atmintyje visą buvimo laiką suka filmą, kuriame liejasi kuo šilčiausi praeities įspūdžiai, jo akyse stoviniuoja anapus kranto besišypsantys likusiųjų veidai, kurių širdys sklidinos meile ir šiluma. Deja, paliktieji ne tik sensta, bet ir keičiasi, svetimėja. Į jų širdis skverbiasi šaltis ir pavydas. Gyvenančių anapus jausmai pasidengia šarma, apsiraizgo voratinkliais ir dvelkia abejingumu. Jiems siunčiami sveikinimų atvirukai sukelia ironišką šypseną nenoromis atplešiami gula dulkėti.
„Tikri draugai ateina nekviesti“, - sakoma liaudyje. Vieną dien, nelauktai sugrįžęs emigravusysis neberanda savo mėgiamo filmo herojų ir juose buvusių jausmų. Jie kuklaus ir santūraus lietuvio būdo nėra paslėpti ar nugramzdinti praeitin, bet išblėsę, tarsi nekurstomo laužo liepsna. Emigrantas pasijunta svetimkūniu, nereikalingu atomu molekulėje. Ką jis dar mato? Kokias akimirkas jo akis pagauna tuomet?
Europos lėšomis iš griuvėsių prikeltas gatves šlifuoja pensininkai ir mokiniai. Juos atpažinsi iš nugaros, nereikia raukšlių skaičiuoti veide. Tvarkingi ir kuklūs pensininkų drabužėliai dizainerio būtų apibūdinami kaip netikėtai sugrįžusi septintojo dešimtmečio mada arba žvilgsnis praeitin. Nėra paslaptis, kad pasaulio mada veikia rato principu: ji apsisuka 360 laipsniu apskritimu, tad mados sugrįžimas natūralus procesas.
Šiam sezonui būdingos blyškios, neretai išblukusios spalvos, tiesūs, laisvi siluetai, galvas puošiančios skarelės. Krenta į akis ilgas kojas pabrėžiantys jaunuomenės rūbai. Kojos – šio sezono akcentas, jos išryškinamos juodomis pėdkelnėmis ir aukštakulniais batais. O tu jas paslėpei plačiose kelnėse. Bijoma spalvų, nes gyvenimas juodai baltas.
Naktimis blyškiai apšviestose gatvėse nejauku. Atrodo, kad Mėnulio šviesa skaistesne nei dirbtinis apšvietimas. Nesupranti, ar vaikštai po rūką, ar klampoji sapne. Gūdūs vakarai ir naktys priklauso jaunuomenei, o tuo metu pensininkai slepiasi už užsirakintų durų. Jie Dievo maldauja saugios ir ramios nakties: užmigusio lapo, palankiai mirkčiojančių žvaigzdžių, svajingai jautrią siela liūliuojančių, nes tiek daug ant žemės sielvarto ir vargo.
Mingantysis kalbasi su Dievu, trokšdamas su juo susilieti, tapti tobulesniu ir susilaukti Dievo palaimos. Jis jaučia ilgesį, nes supranta, kad viso šito jam nepavyks pasiekti, bet viliasi. „Viltis – pensininkų motina“. O kai kas tuo metu kalbasi su buteliu ir puoselėja demoniškas mintis, nešvarius purvinos sielos vingius.
„Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?” - kalbantysis su atkimštu buteliu ieško atsakymų į savo klausimus labiau nei suvargęs pensininkas. Deja, neranda, tuomet patraukia ieškoti ir dažnai nemandagiai, gestikuliuodamas kalbina kiekvieną sutiktąjį. Pensininkas gali būti alkano ir neramaus gentainio objektas. Tad nėra reikalo savęs statyti pavojun. Televizoriaus neklausoma, nes pateikta medžiaga svetima ir atitrūkusi nuo realybės, mažai atnešanti džiaugsmo. Paprasčiausia neanalizuojami klausimai, problemos, padedančios suprasti ant bočių Žemės vyraujančią sumaištį. Tad belieka misti apkalbomis, kurias perduoda kaimynė. O jei ši informacija neišsami, reikia surinkti tolimesnės kaimynės telefono numerį. Artimojo problemos aktualesnes nei globalinės.
Gūdžias naktis paįvairina besiliejančios dainos, jaunimas laido gerkles. Norom nenorom pabundi iš miego, ne todėl, kad gražu, bet todėl kad neįprasta. Skamba ne tos dainos, esančios muzikos vadovėlyje ar dainyne. Susidaro įspūdis, kad mokyklos suole veltui buvo brukamos tam, kad auganti karta išmoktų lietuviškas intonacijas, pažintų tautos dvasią ir lūkesčius. Gatvės muzikantams svarbu dainuoti atvira gerkle, plačiai iš visų plaučių, ne sau ir ne todėl, kad širdis nurimtų ar siela praskaidrėtų. Lietuvis - iš prigimties dainius.
Anstesniais laikais tik katinai trikdydami nakties ramybę suokė patamsyje. Deja, dvikojai rado būdą savo emocijas reikšti kitaip. O ir jų, kaip anuometinėje Lietuvoje, nėra gausu. Įgavę europietiškų manierų, nesibasto pakiemiais.
Apibendrinant pirmuosius įspūdžius, peršasi mintis, kad vidurinio amžiaus žmonės Lietuvoje negyvena, nebent sostinėje ar laikinoje sostinėje. Išsivežė vaikus, kurie sekmadieniais lankosi sekmadieninėse mokyklėlėse, esančiose tautinės dvasios židiniu. Pasak Vydūno, nėra tokios niekingos tautos, nėra tokio menko žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savoji kalba.
Į akis krenta neskubantys, viešose vietose lėtai dirbantys žmonės. Nežinia, kodėl tautiečiams būdingas sulėtintas mąstymas ir nenoras kuo skubiau išspręsti problemą. Gal todėl, kad mokestis priklauso ne nuo atlikto darbo kiekio, bet nuo išsėdėtų valandų. Va todėl ir neskubama. O kur skubėti, viskuo pasirūpins Europos Sąjunga, nes vietinė valdžia to nesugeba.
Žmonės gatvėse vaiksto tarsi neregiai, nesisveikina, nesidairo į šalis, tačiau viską mato. Tarsi toje mįslėje: „Be akių, bet viska mato“. Jie mina savo taką, tarsi eitų per tankią girią. Supranti, geriau iš kelio pasitraukti, nes gali būti nublokštas. Užsiduodi klausimą, kada paskutinį kartą jie šypsojosi? Ivano Rūsčiojo įvaizdis.
O ir dovanų parduotuvės negausios. Žmonės nelinkę pirkti dovanų, jie linkę jas gauti iš tų, kurie pluša svetur. Styrančiuose pastatuose įsikūrę dėveti rūbai iš viso pasaulio. Nors Lietuvoje gausu dizainerių, kurių darbai stebina Europos rinką, kaip: valgomas šviestuvas, kurio gaubtas padarytas iš šakočio, baldai, visą dieną kaupiantys saulės energiją, o sutemus šviečiantys iki pat aušros, taip padėdami susiorientuoti tamsiu paros metu erdvėje, ir t.t. O ir kiekvienas apdovanotas Lietuvoje kūrybine galia, ypač moterys, kurios geba apmegzti visą šeimyną.
Knygynai lūžta nuo knygų gausos, o kad taip tarybiniais laikais! Tuomet knygų buvo ieškoma su žiburiu. Šiuo metu, troškimas skaityti patenkintas, tik pirkimo procentas žemas. Paprasčiausia nelieka atliekamų. Maistas Lietuvoje gardus ir įvairus, tik per brangus. Dažnas pakilnoja, pavarto, ir praeina pro šalį. Va todėl, Lietuvoje nesimato persivalgiusiųjų, t. y. nutukusiųjų.
Europos Sajungos lėšomis sutvarkyta aplinka džiugina akį, tačiau liūdina kiti dalykai. Rodosi, kad kažkas iš žmonių atėmė gyvenimo džiaugsmą, užtemdė Saulę. Pasaulis nebeteko savo spalvų, tapo niūrus ir nepakeliamas. Jautiesi kaip rudenėjančiame sode, kuirame įsisukęs vėjas nuplėšė lapus ir išdraskė šakų vainiką, tačiau aptvėrė sodą gražia tvora.