Mano mokykla buvo šalia vaikų namų. Kai buvau 11 ar 12 kl. mokinė ir eidavau pro žaidžiančius vaikus, jie pribėgdavo, apsikabindavo ir sakydavo: „Mamyte, kaip gerai, kad atvažiavai. Einam ant suoliuko pakalbėt”. Ir eidavau.Vėluodavau į pamokas, bet eidavau ant to suoliuko. Nedrįsau pasakyti tam vaikui, kad nesu jo mama...
Praėjo 20 metų. Nei tos klasės draugės, nei tų vaikų nesutinku. Gyvenu Vilniuj. Ištekėjau. Likimas nedovanojo mums savo vaikelio. Su vyru nenusiminėm. Nutarėm įsivaikinti. Ir čia prasidėjo Kryžiaus karai ar keliai. Užpildėm prašymą, suradom krūvą dokumentų, įrodėm, kad nesam narkomanai ir už tai susimokėjom. Tai nesvarbu.
Lankėm kursus. Tikrai buvo labai naudinga. Prasidėjo ilgas laukimo periodas. Maždaug po 7 mėn. gavom pirmąjį pasiūlymą. Tai buvo brolis ir sesė iš vienų vaikų namų. Ilgai mąstėm, kaip pasakyti, kad mes negalim jų paimti (mes laukėm mergytės iki 3 metukų, mums pasiūlė 4 ir 5 m. vaikus, ir dar du, kai gyvenam vieno kambario bute).
Susikaupiau ir parašiau, kad negalim paimt. Na, nusiraminau ir galvojom, kad greit nieko nesiūlys. Klydau. Po 2 mėn. vėl gavom laišką. Ten labai trumpai parašyta, kad yra tokia mergytė, jai 9 mėn. Nežinau, kodėl, bet iš karto parašėm, kad norim. Tų pirmųjų buvo atsiųsta nuotrauka ir išsamus aprašas. O šitai mergytei buvo skirti tik du sakiniai. Nieko nelaukę nuvažiavom. Iš ten – labai slogūs prisiminimai. Direktorė oficialiai pristatė mergytės praeitį. Nuvedė į grupę, sakydama, kad nebandytume imt ant rankų, nes ji visų bijo.
Grupėje buvo mirtina tyla. Vaikai žaidė. Direktorė parodė mūsų mergytę. Ji iš karto prirepliojo. Aš neklausiau direktorės ir paėmiau ją ant rankų... Ji buvo tokia šiltutė... Net nusišypsojo (ten vaikai beveik nesišypso). Iš karto pasakėm, kad ją imsim, nors nieko apie ją nežinojom. Grįžusi namo parodžiau savo mamai jos nuotrauką. Mano mama nustebo. Ji buvo mano kopija.
Nepasakosiu visko, bet... Labai ilgai teko laukti, kol ji atėjo pas mus. Teko iš Vilniaus važiuoti kiekvieną savaitgalį traukiniu, ten kęsti direktorės patyčias... Jautėmės siaubingai. Teismo procesas strigo du mėnesius. Kodėl? Ieškojo motinos. Atvažiavus iš Vilniaus net daiktų neturėjom kur pasidėti. Mergytę duodavo kelioms valandoms. Ir tai su priekaištais, kad verks ir t.t.
Galėčiau labai daug pasakoti, bet nebesinori... Gal tik tiek. Teismas vyko penktadienį, bet direktorė vaiko tą dieną nedavė. Iš Vilniaus atvažiavom pirmadienį. Žodžiu, nuėjom visus kryžiaus kelius, bet turim pačią nuostabiausią dukrytę. Pas mus ji jau trejus metus. Niekaip negalim ja atsidžiaugti. Labai protinga, švelni, jautri mergytė.
Dar prisiminiau... Kai ji pradėjo lankyti darželį, kadangi buvom pradėję vardo keitimo procedūrą , tai paprašėm, kad darželyje ją vadintų naujuoju vardu. Deja... Ir tai buvo aplaistyta ašaromis. Kartą nueinu, prie manęs prieina svetima mergytė ir sako, kad auklėtoja sakė, kad jūs nesat X mergytės mama. Neatsimenu, kaip po tų žodžių sugebėjau atsisveikinti su dukryte. Nuėjau į darbą ir apsipyliau ašaromis... Nutariau kovoti. Paskambinau į Švietimo skyrių, viską pasakiau. Kitą dieną mergaitė buvo kitoje grupėje. Viskas susitvarkė... Kaimynai irgi lepteli: „Žiūrėkit, ta pamestinukė...“
Aš galiu parašyti ta tema labai labai daug. Bet gal kitą kartą. Tik vieną galiu pasakyti: esu laiminga. Niekada nesuabejojau savo pasirinkimu. Ir šiemet užpildėm prašymą antram vaikučiui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome teksto autorę susisiekti elpa.štu pilieciai@delfi.lt!