Iš kelionių po Lietuvą: ypatinga vieta už penkių žingsnių nuo Latvijos

Suvainiškis... Jau prieš rašydamas šį straipsnį žinojau, kad bent jau internete informacijos apie šį miestelį rasti bus sudėtinga. Ir neklydau. Tačiau ta nuostabi prie pat sienos su Latvija stovinti bažnyčia ir kerintis miestelio nuošalumas paskatino papasakoti apie Suvainiškį ir jums.

Taigi, šį kartą apie dar vieną nuošalų Lietuvos miestelį pačiame Rokiškio rajono pakraštyje, Latvijos pasienyje. Nutolęs apie 20 km į šiaurę nuo Pandėlio ir apie 35 km į šiaurės vakarus nuo Rokiškio, miškais ir draustiniu atskirtas nuo likusios Lietuvos teritorijos ir iš jos pasiekiamas tik vienu keliu, kurio 5 kilometrų atkarpa vis dar žvyruota... Tiesa, jau kelerius metus žadama šią atkarpą asfaltuoti, o šiais net paskelbtas tokių paslaugų pirkimas, tačiau darbai dar lyg ir nepradėti. Lengviausiai pasiekiama didesne gyvenviete suvainiškiečiams tapo vos už 6 km Latvijoje esanti Nereta.

Pirmą kartą Suvainiškyje apsilankiau prieš penkerius metus. Besikratydamas nuo neatmenamų laikų nelygintu per mišką vingiuojančiu žvyrkeliu, jo gale nesitikėjau rasti nieko ypatingo. Tačiau tai buvo vienas iš tų kartų, kai gerasis įspūdis pasilieka visam gyvenimui. Nustebino mane du dalykai: mano subjektyviu skoniu čia stovinti viena žaviausių Lietuvos bažnyčių ir netoli nuo jos stovintis baugus apleistas pastatas, kurio galas beveik remiasi į Latvijos sieną. Vėliau pavyko išsiaiškinti, kad šis pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Tai – senoji muitinė. Beje, kalbant apie bažnyčias, Rokiškio krašto miesteliai apskritai garsėja nuostabiomis bažnyčiomis: Čedasai, Panemunis, Panemunėlis, Žiobiškis turi savo unikalias ir labai gražias ir vertas aplankymo bažnyčias.

Interneto platybėse Suvainiškis garsėja trimis įvykiais: vilkų puota miestelio centre tolimais 2009-aisiais, 2011-ųjų vietinio jaunimo pramogomis (ant Šv. Marijos statulos uždėjo motociklininko šalmą – gavo baudą) ir miestelio 400 metų jubiliejaus švente 2012-aisiais. Dviejų pirmųjų įvykių dėl savaime suprantamų priežasčių neakcentuosiu, o štai trečiasis gali tapti gražia pasakojimo pradžia.

Taigi, 2012-aisiais suėjo 400 metų nuo pirmojo miestelio paminėjimo. Pirmą kartą Suvainiškis buvo paminėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo Tribunolo knygoje, kai 1612 m. lapkričio 7 d. Vilkmergės žemės teismo sprendimu Sologubams priteisiama pusė Fiodoriškių ir Suvainiškio kaimų valdų. Šiek tiek daugiau nei po šimto metų (1732 m.) Suvainiškis gavo turgaus teisę ir pradėjo klestėti.

Pavyzdžiui, apie 1760 m. metraščiuose minimas Suvainiškio tiltas per Neretos upelį. Paminėtas šis tiltas kaip labai pelningas objektas – čia muitininkai iš keliaujančių pirklių surinkdavo daug mokesčių, o ir perėjimas tiltu galimai buvo mokamas. Anuomet Nereta skyrė Abiejų Tautų Respubliką ir formaliai nepriklausomą Kuršo kunigaikštystę. Formaliai, nes ilgą laiką kunigaikštystė buvo ATR vasalu, vėliau pateko į Rusijos įtakos zoną ir galiausiai išnyko kartu su trečiuoju ATR padalijimui 1795 m.

1782 m. miestelyje Ratkūnų dvaro savininko Antano Kamarausko iniciatyva pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, o po metų įkurta ir parapija. Kurį laiką veikė čia ir vienuolynas, kurį kartu su bažnyčia 1932 m. uždarė caro valdžia. Apie 1840 m. bažnyčia vėl veikė, tačiau vienuolynas nebeatsikūrė.

Klebono Antano Mackevičiaus rūpesčiu 1862-1863 m. pastatyta dabartinė akmenų mūro bažnyčia, vėliau gavusi Šv. Apaštalo Jokūbo vardą. Patį kleboną, įtartą palaikius 1863 m. sukilėlius, Rusijos valdžia ištrėmė į Tobolsko guberniją iš kurios jis sugrįžo tik 1870 m. Beje, teigiama, kad Suvainiškyje ne kartą lankėsi ir pamokslus sakė vyskupas Motiejus Valančius, be kita ko labai vertinęs suvainiškiečių pastangas taip greit pastatant akmenų mūro bažnyčią. Iki Antrojo pasaulinio karo bažnyčios bokštuose kabėjo 3 varpai, tačiau du per karą išvežti į Rokiškį ir negrąžinti. Nuo 1898 metų švietėjiškas idėjas Suvainiškio krašte skleidė kunigas, slaptųjų mokyklų organizatorius, knygnešys Karolis Perekšlis, o 1907 m. Suvainiškyje atidaryta pirmoji pradinė mokykla.

Paradoksalu, tačiau Pirmasis pasaulinis karas ir kaizerinės Vokietijos okupacija paskatino tolimesnį miestelio vystymąsi. Karo metu geležinkeliai buvo ypač svarbi maisto ir amunicijos tiekimo priemonė, todėl buvo nuspręsta tuomet gana didelę Skapiškio stotį, esančią šalia plačiojo geležinkelio, siauruoju geležinkeliu sujungti su dabartinės Latvijos teritorijoje esančia Nereta. Siaurojo geležinkelio bėgiai buvo nutiesti per Pandėlį, Panemunį ir, žinoma, Suvainiškį. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvai atiteko geležinkelio ruožas iki Suvainiškio, o tiltas per Neretą geležinkeliu jungęs anuomet nepriklausomas Lietuvą ir Latviją buvo išardytas. Tą nulėmė šios geležinkelio atšakos neperspektyvumas – anuomet santykiai su Latvija buvo, švelniai pasakius, prastoki. Kita vertus, tarpukariu Suvainiškyje nuolat veikė griežtos patikros muitinės postas, nes vietiniai nuolat bandydavo atsinešti pigesnių latviškų prekių, o ir jauni lietuviai eidavo tarnauti pas stambesnius Latvijos ūkininkus, nes šie gerai maitindavo ir mokėdavo daugiau nei Lietuvos pusėje buvusieji. Teigiama, kad griežtų pasieniečių buvimas miestelyje lėmė, kad Suvainiškyje anuomet nebuvo vagių.

Lietuvos pusėje išlikusi geležinkelio atšaka ir laikas nuo laiko atpūškuojantis traukinukas gerokai sumažino miestelio atskirtį ir leido jam tarpukaryje gana tvirtai egzistuoti. Didžiąją dalį gyventojų čia sudarė lietuviai, tačiau buvo nemažai ir žydų, išžudytų per Antrąjį pasaulinį karą. Netoli miestelio yra senosios žydų kapinės, tačiau jas pasiekti, ypač po lietaus, gali būti ne taip paprasta.

Nors siaurojo geležinkelio ruožas į Suvainiškį buvo galutinai panaikintas 1960 m., tačiau sovietmečiu apylinkėse veikė gana stiprus Suvainiškio kolūkis, kūręs darbo vietas vietiniams ir saugojęs miestelį nuo nykimo. Kita vertus didelio gyventojų skaičiaus augimo, tuo laiku būdingo daugeliui kitų Lietuvos gyvenviečių, čia nebuvo. 1959 m. surašymo duomenimis miestelyje gyveno 251, 1979 m. – 250, o 1989 m. – 279 gyventojai. Atkūrus nepriklausomybę gyventojų skaičius pradėjo mažėti. Štai, 2001 m. čia gyveno 245, o 2011 m. jau tik 175 gyventojai. 2012 m. uždaryta ir neseniai šimtmečio jubiliejų atšventusi mokykla, prieš tai kurį laiką pabuvusi pradine. Yra miestelyje ir ne vienas apleistas pastatas.

Tačiau ne viskas taip blogai. 2012-aisias trankiai atšvęstas miestelio 400 metų jubiliejus, atidengtas šią datą pažymintis akmuo. Miestelyje veikia šiuolaikines paslaugas teikianti biblioteka, aktyvi ir kaimo bendruomenė, jau kelerius metus lapkričio mėnesį rengianti šventę, tapusią miestelio veidu ir „Spanguoline“ pavadinta. Gyvena čia keli veiklūs ūkininkai, vyndaryste garsėja vynininkas Raimundas Nagelė, turintis ir kaimo turizmo sodybą. O ir apskritai miestelio senoji dalis yra savotiška ir verta dėmesio.

Beje, tyrinėtojams verta susirasti suvainiškiečių parengtą ir išleistą beveik 450 puslapių knygą – E. Jakubėno, R. Šimėnienės, V. Samulėnaitės „Suvainiškis ir jo apylinkės“ (Vilnius, leidykla „Rotas“, 2014). Deja, internete ji nepublikuojama, o ir išleista vos 300 egzempliorių tiražu.

Rengiant naudotasi „Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui“, Redos Kiselytės, Reginos Šimėnienės, Aldonos Minkevičienės ir kitų surinkta bei viešai skelbiama informacija.