Noriu pažymėti, kad mano pastebėjimai – subjektyvūs, istorinės žinios galimai netikslios, todėl iš anksto atsiprašau, jei kažką praleidau ar paminėjau neteisingai. O miestelis, nors ir populiarėjantis, tačiau vis dar nepelnytai užmirštas, tyliai laukia smalsių jūsų akių.
Įvažiuojant į Salaką nuo Utenos-Degučių pusės, mus pasitinka maža žavi koplytėlė ir šalia jos esantis „gyvas“ akmeninis užrašas, kasmet perskaičiuojantis miestelio amžių. Koplytėlė čia stovi nuo XX a. pradžios, o užrašo atskaitos tašku laikoma 1496 m. kovo 18 d., kuomet Mikalojus Petkevičius užrašė Salako parapijai 3 valstiečius su žeme. Manoma, kad tais metais Salake baigta statyti pirmoji bažnyčia. Kita vertus, Salako apylinkėse žmonės bastėsi nuo neatmenamų laikų, todėl iškilo trys populiariausios miestelio vardo kilmės teorijos.
Pirmoji teigia, kad miestelio vardas kilo nuo už kelių kilometrų tyvuliavusio Salako ežero, kuris susiformavus Antalieptės marioms nugrimzdo užmarštin. Antroji teigia, kad čia gyveno daug medžioklinių sakalų augintojų – juk „Salakas“ ir yra žodis „sakalas“, perskaitytas iš kitos pusės. Galiausiai, trečioji teigia, kad dėl ežerų ir miškų apsupties teritorija buvo lyg saloje, o jos gyventojai ir buvo praminti „salokais“.
Ir kaip stipriai savo žemę ir tikėjimą XX a. pradžioje mylėjo salakonai, kuriems vos per kelerius metus pavyko pastatyti tokią bažnyčią... Neskaičiuojant statybinės medžiagos ir parapijiečių darbo kainos, bažnyčios statyba kainavo 98000 carinių rublių. Apie pusę šios sumos paaukojo parapijos gyventojai, kiti pinigai surinkti kitose Lietuvos parapijose bei Varšuvoje, Sankt Peterburge ir kitur. Anuomet tai buvo labai didelė pinigų suma. Sunku sutalpinti tą sumą į šiandieną, tačiau atsižvelgiant į tuometinį rublio – dolerio kursą (2 rubliai už 1 dolerį) ir tuometinę aukso kainą (apie 19 dolerių už Trojos unciją), galima sakyti, kad ši bažnyčia 1911-aisiais atitiko 80 kilogramų aukso. Toks kiekis aukso šiandien kainuotų apie 3 milijonus eurų.
Yra ir kitas sumų palyginimo būdas, galbūt labiau atitinkantis šią situaciją – pagal vidutinį nekvalifikuotų darbininkų darbo užmokestį. Jei statybos kainą palygintume pagal tuometinį ir dabartinį nekvalifikuotos darbo jėgos užmokestį, tai atitiktų 4-5 milijonus eurų JAV infliacijos mastais. Kadangi jau tuomet Rusijos imperijos atžvilgiu JAV atrodė kaip svajonių šalis (prisiminkime pirmąją lietuvių emigracijos bangą, kuomet 1965-1914 metais iš šalies išvyko bent pusė milijono lietuvių, kurie sugrįžę vietiniams atrodydavo lyg milijonieriai), šią sumą derėtų padauginti bent jau iš dviejų. Kita vertus, likimo keliai nežinomi – jau Pirmojo pasaulinio karo metais visų taip kruopščiai saugoti brangūs popieriniai rubliai pavirto į beverčius popieriukus, o bažnyčia tebestovi dar vis...
1911-aisiais baigta statyti bažnyčia iš pradžių pavadinta Apaštalų šv. Petro ir Povilo vardu. 1915 m. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius ją konsekravo Skausmingosios Dievo Motinos vardu. Deja, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios bažnyčios vidaus taip ir nepavyko iki galo sutvarkyti, o Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčios bokštas ir stogas smarkiai nukentėjo ir pokaryje buvo suremontuoti tik dalinai. Bažnyčia visiškai užbaigta tik 1989-aisiais, kuomet bokšto viršūnėje pastatyta metalinė smailė.
Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia – viena aukščiausių Lietuvoje: jos bokštas stiebiasi į 72 metrų aukštį ir vos keliais metrais atsilieka nuo aukščiausios Lietuvoje Anykščių bažnyčios. Bažnyčios sienoje įmūryta lenta su žodžiais: „<...> Viešpatie, lai būna amžina garbė tiems, kurie nesigailėjo dėl tavęs įdėti tiek darbo, net į kietus akmenis ją statant ir nesigaili nuoširdumo ją išlaikant, šis pastatas liks žmonių gyvo tikėjimo paminklas ateinančioms kartoms“. Šį statinį iš tikro galima laikyti tikėjimo paminklu, ypač atsižvelgiant į tai, jog bažnyčios statybos metu miestelyje gyveno apie 2000 žmonių, o daugiau nei pusė iš jų buvo žydai.
Iki pat Pirmojo pasaulinio karo miestelis buvo didžiuliu traukos centru – į didžiulius turgus atvykdavo pirkliai net iš Vilniaus ir kitų didesnių miestų. Deja, užgriuvus Pirmajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus, tuometinis miestelio klestėjimas prislopo. Paradoksalu, tačiau ne karas buvo esminis tai lėmęs faktorius. Nors 1923-aisiais Salake surašyta net 1918 gyventojų (palyginimui: 2011 m. – 519), tačiau dėl lenkų įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos, Salakas atsidūrė nykiame Lietuvos užkampyje vos už kelių kilometrų nuo demarkacinės linijos. Nutrūkus per Dūkštą į Vilnių vedusiems keliams ir esant atokiai nuo Kauno, miestelis apmirė. Tuometinę situaciją puikiai atspindi ši iš anų laikų išlikusi citata: „Ir vis dėlto, vasarą daug vyrų, palikę moteris žemę dirbti, iškeliaudavo kitur uždarbiauti.“
Kita vertus, buvo ir teigiamų dalykų – tarpukariu Salakas garsėjo „lineikų“ (šiek tiek karietas primenantys vežimai) dirbtuvėmis, kurių miestelyje tuomet buvo ne vienerios. Salakas garsėjo ir meistrais bei muzikantais, kurių „peterburskas“ armonikas žinojo visas kraštas, o čia gyvenusių totorių saujelė garsėjo kailiadirbystės gabumais. Ir kiti Salako amatininkai buvo gerai vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir artimajame užsienyje. Be to, būtent miestelio atskirtis ir unikali ežeringa gamta lėmė, kad Salakas palaipsniui tapo ir vasarojančiųjų rojumi.
Tarpukario pabaigoje miestelyje buvo valsčiaus valdyba, valstybinė lietuvių ir privati žydų pradinės mokyklos, sveikatos punktas, girininkija, policijos nuovada, 3 bibliotekos, agronomo būstinė, veterinarijos punktas, 2 salės, pieninė, elektrinė, kooperatyvas, smulkaus kredito ir žemės ūkio draugijos, 44 krautuvės, nemažai amatininkų dirbtuvių (3 gamino veltinius; dirbo 17 batsiuvių, keliolika siuvėjų), 4 kepyklos, malūnas, žuvų tvenkinys, 3 užeigos ir degtinės monopolis. Veikė jau minėta katalikų bažnyčia, 3 sinagogos. Ant „Cerkvės kalno“ stovėjo medinė stačiatikių cerkvė, kuri buvo menkai lankoma ir iki 1939 m. nugriauta. Teigiama, kad kažkuriuo metu ant taip vadinamo Kartuvių kalno šalia Salako stovėjo ir Sentikių cerkvė, tačiau patikimos informacijos apie tai rasti nepavyko.
Antrojo pasaulinio karo audros stipriai paveikė miestelį: buvo išžudyti beveik visi žydai, anot skirtingų šaltinių tuomet sudarę nuo trečdalio iki pusės miestelio gyventojų, dėl kelias savaites ties miesteliu ėjusios fronto linijos sugriauta daug pastatų. Karo metu miestelyje šeimininkavo vokiečiai, apylinkėse veikė gana agresyvūs „raudonieji“ partizanai, o 1944-aisiais buvo įsibrovęs ir lenkų Armijos Krajovos dalinys. Pokaryje susiformavęs lietuvių partizaninis judėjimas buvo nuslopintas labai greitai – iki 1946-ųjų pradžios, tačiau enkavedistų įgula miestelyje stovėjo iki 1951-ųjų ir prisidėjo prie tolimesnių apylinkių partizanų naikinimo.
1959-ųjų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 776 gyventojai, 1970-aisiais jau tik 595. Netrukus panaikintas ir miestelio statusas, kuris sugrąžintas tik 2005-aisiais. 1980-1990 m. Salake gyveno apie 700 žmonių, vėliau šis skaičius pradėjo palaipsniui mažėti iki 2011-aisiais užfiksuoto 519. Dabar jau sunku pasakyti, kas lėmė tokius gyventojų skaičiaus šuolius sovietmečiu, tačiau po 1970-ųjų miestelyje buvo pastatyta daug „alytukų“ tipo gyvenamųjų namų, ant buvusios sinagogos pamatų iškilo kultūros namai (beje, dabar renovuojami), 1978 m. pastatytas didelis mokyklos pastatas.
Lankytojų laukia ir 5 kilometrų ilgio Salako pažintinis takas, vedantis miestelio gatvėmis ir ežero pakrante ir vingiuojantis pro daugelį anksčiau paminėtų objektų. Ekstremalesnių pramogų mėgėjams – prie bažnyčios prasidedantis dešimties kilometrų ilgio „briedžių“ takas, siūlantis ne tik pasivaikščioti Salako apylinkių miškais, bet ir bristi per pelkę takais, kuriuos pramynė briedžiai, besisaugant pelkėje nuolat tykančios angies.
O straipsnį norėčiau pabaigti Maironio žodžiais, išdrožtais ant Laisvosios aikštės parkelyje stovinčio stogastulpio, pastatyto dar 1996-aisiais, miestelio 500 metų jubiliejaus proga. Tie žodžiai šių dienų kontekste tampa kaip niekad aktualūs:
„Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno,
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno!“
