aA
Ar pamenate žymiąją Paulo Coelho frazę: „Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą“? Turbūt ji geriausiai atspindėtų pastaruosius įvykius Justinos Kaminskaitės gyvenime.
© R. Kuzminskaitės nuotr.

Darbas, didelis ryžtas ir tikėjimas net sudėtingus dalykus paverčia įmanomais. Dar prieš mėnesį keturios merginos iš skirtingų pasaulio šalių bandė surinkti 6000 svarų, kad savo sukurtą spektaklį nuvežtų į Edinburgo „Fringe“ festivalį. Šiandien kalbiname Justiną, kad pasidalintų savo mintimis bei nuotaikomis.

- Nuo praėjusio mūsų pokalbio praėjo nemažai laiko. Tada kalbinau Tave kaip Vilniaus bardų festivalio dalyvę, Gamtos mokslų fakulteto bei Vilniaus kolegijos studentę. Per tą laiką ne tik baigei mokslus Lietuvoje, bet ir magistro studijas Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje (angl. Royal Central School of Speech & Drama) Londone. Tikriausiai į Lietuvą parsivežei pilną bagažą idėjų, pradėjai viską matyti kitomis spalvomis? Ką šiuo metu veiki?

- Darbų atžvilgiu šiuo metu sistemingai lesioju. Dirbu muzikos mokytoja vienur ir projektų vadybininke kitur, netrukus pradėsiu rengti pasivaikščiojimus po Vilnių medicinos istorijos tema. Pradėjau vesti įvairaus kalibro renginius, nuo koncerto Rotušėje iki vaikų gimtadienių. Atsirado Pliurpulis, samdomas svečias įvairaus kalibro šventėms. Kol kas profesijos atžvilgiu įdomiausios progos buvo padirbėti su režisieriumi Albertu Vidžiūnu, vertėjauti prof. Derek Barnes, dainomis iliustruoti Justino Žilinsko diskusiją Knygų mugėje.

Laisvu metu dabar daug žioplinėju. Pavasarėjant skyriau laiko stebėti augančius medžių lapus ir be reikalo nueiti iki upės. Bendrauju su šeima, išstypusiais broliais. Nuslūgus po grįžimo kilusiam sąstingiui gaivinu seniau rašytas dainas, neseniai ėmiausi naujo dainų ciklo. Birželį Kaune dainuosiu festivalyje „Senamiesčio žiogas“.

Dėl to pilno bagažo ir visai kitų spalvų… Mano pastarųjų metų pokyčiai buvo ne tiek kiekybiniai, kiek kokybiniai. Anksčiau įsivaizdavau, kad daugiausiai, ką galiu daryti, tai gerai dainuoti, judėti, vaidinti ir sėkmingai vykdyti režisieriaus sumanymus. Duokdie, priims į kokį jau stovintį teatrą…

Ilgainiui tokios ambicijos pasidarė per ankštos.Vis dar patogiai jaučiuosi atlikėjos krėsliuke, bet patyriau galinti įvairialypiškiau dalyvauti kūrybiniame procese. Teko pramokti diskutuoti su kolegomis ir paversti jų kritiką naujais kūrybiniais impulsais, nes vien vykdydama kažkieno sumanymus mažai buvau naudinga.

- Kartu su savo bendramokslėmis studijų metais pastatėte spektaklį „Unprescribed“, jis buvo pripažintas vienu iš šešių geriausių Didžiosios Britanijos šių metų teatro srities absolventų kūrinių. Šiuo metu spektaklį planuojate nuvežti į Edinburgo „Fringe“ festivalį. Ką Tau pačiai reiškia šis spektaklis ir tai, jog jis greičiausiai bus parodytas platesnei auditorijai?

- Į festivalį „pasikvietėme“ pačios: „Fringe“ nėra nei vertinančios komisijos, nei vietų ar apdovanojimų. Apdovanojimas bus kiekvieną pavakarę girgždančios žiūrovų kėdės. „Unprescribed“ yra mano kūrybinis vaikas, antras į viešą erdvę paleistas Londono laikų spektaklis (pirmasis buvo „Visual respiration“, duetas su Aruna Ganesh Ram). Džiaugiuosi, kad spektaklis toliau gyvens ir vystysis, juk sulig kiekvienu pasirodymu toks darbas sirpsta, gludinasi, tampa „įgyventas“ kaip savi namai.

- Jei aš būčiau komisijos narys, lemsiantis spektaklio gastrolių likimą, kaip trumpai apibūdintum jo pagrindę mintį, idėją?

- Įvardyčiau klausimu, kiek vertos pastangos išsivalyti nuo „nepriimtinų“ savo būdo bruožų ar užgesinti nemalonias būsenas, ir kuo baigiasi bandymai taip „išvalyti“ kitus? Tą klausimą gvildename šokdamos, dainuodamos, laistydamos bonsai medelius ir klausydamos aukštakulnių kaukšėjimo.

- „Unprescribed“ aprašyme rašoma, jog spektaklyje kalbama apie svarbias šiuolaikines problemas. Kokiai auditorijai jis skirtas?Ar manai, jog šis spektaklis galėtų būti rodomas ir Lietuvoje?

- „Svarbiomis šiuolaikinėmis problemomis“ spektaklio aprašyme įvardijome nuolatinį nerimą, isteriškas pastangas atitikti išorinius moteriškumo standartus, nesugebėjimą sukurti ir išlaikyti ryšių su aplinkiniais žmonėmis, kompulsyvų elgesį bei poreikį kontroliuoti kitus.

Esu tikra, kad „Unprescribed“ tiktų rodyti ir Lietuvoje. Kūrybinė medžiaga yra mūsų, tad prireikus galime išspręsti ir anglų kalbos, vertimo problemas. Šį birželį Vilniuje, festivalyje „Kultūros naktis“ vyks spektaklio video medžiagos peržiūra. Kitais metais galbūt atvažiuosime ir pačios.Tikiuosi, kad ilgainiui ir nuvešime spektaklį į visų mūsų gimtąsias šalis.

- Gal galėtum pristatyti savo komandą?Ar buvo lengva skirtingų šalių atstovėms susibendrauti ir pradėti vieną sėkmingą projektą?

- „The Sun Apparatus“ – tai Dana Etgar, Sarah Kenney, Katherine Vince ir aš. Dana yra režisierė iš Izraelio. Taip pat ji dirba dramos mokytoja ir rašo pjeses. Sarah gyvena Niujorke, ji iš balerinos profesijos pasuko į vaidybą. Katherine, aktorė ir šokėja, dabar tapo ir mūsų vadybininke.

Kultūriniai skirtumai netrukdė dirbti kartu. Dana ir aš kartais leptelėdavome ką nors keisto angliškai, pažodžiui versdamos iš savo gimtųjų kalbų, bet kalbiniai nesusipratimai tik praturtindavo mūsų repeticijų užrašus. Kuriant „Unprescribed“ rimtesnę trintį – būdo bruožus, nuotaikų svyravimus, asmeninių tikslų skirtumus – atsverdavo mūsų pasirinkimas dirbti grupėje, kai daug mūsų kurso draugų darė solinius projektus ar duetus.

- „Unprescribed“ vaidina tik moterys, turbūt tai buvo pasirinkta sąmoningai? Spektaklio aprašyme, kaip viena iš šiuolaikinių problemų iškeliama ir moteriškumui keliami reikalavimai. Kokie tie reikalavimai?

- Mes pasirinkome viena kitą pagal kūrybinius gebėjimus ir ryžtą dirbti grupėje, ir taip sutapo, kad visos esame moteriškos lyties. „Unprescribed“ kalbame apie sukomercintą, erotizuotą moteriškumą, jo vaizdinę išraišką. Elegancijos, „teisingų“ moteriškų linijų, išorinio grožio akcentavimą, tuo pačiu paverčiant šias vertybes ginklais išlikimo kovoje. Pažiūrėkite į mūsų klinikos vadovę dr. Blink: ji su savo nepriekaištingu makiažu, suknele ir aukštakulniais, tvardomomis emocijomis galėtų tūpti tiesiai į moteriško žurnalo puslapius. Bet savo kategorišku valdingumu ir šalta kontrole ji man labiau ne moteris, o vyras.

- Kokią veikėją įkūniji šiame spektaklyje, kaip sekėsi ją kurti, ar manai, jog turite panašumų?

- Visos esame panašios į savo veikėjas. Kitaip vargu, ar galėtų būti: spektaklio medžiagą kūrėme pačios, ir dažnai personažų reakcijos į atrandamas spektaklio aplinkybes buvo grįstos mūsų pačių logika, pasaulėžiūra ir jausmais. Sąmoningai vengėme spektaklį paversti autobiografine kūryba arba viešu psichoterapijos seansu, bet pasąmoniniai panašumai tarp mūsų ir veikėjų išliko.

Spektaklyje aš esu klinikos asistentė. Tyliai padedu vykti demonstruojamoms procedūroms: įjungiu muziką, atlieku klienčių matavimus ir kitas smulkias užduotis, kai reikia, išnešu į scenos vidurį kėdes ar sunkų plastikinį konteinerį su vandeniu. Tačiau paslapčia nuo centro vadovės aš, užsimaskavusi kailine kepure, kurstau jos klienčių maištingą dvasią ir kūrybingumą.

Mano veikėja man labai artima. Anksčiau savęs joje nedaug atpažinau, bet po pertraukos grįžusi prie „Unprescribed“ pamačiau savo vidinio pasaulio atspindį, apvilktą baltai juoda uniforma. Realybėje man būdavo lengviau paklusti svetimoms taisyklėms negu pasipriešinti kitų kontrolei. Bet už nugaros dažnai gniauždavau kailinę kepurę laukdama, kada grindys bus laisvos mano šokiui.

Iš pradžių kūriau du personažus: asistentę ir kailiniuotąją moterį. Nuoširdžiai stengiausi „persijungti“ tarp šių dviejų režimų kiekvieną kartą išeidama į sceną su kailine kepure arba rimtu veidu grįždama be jos. Per tarpinę spektaklio peržiūrą niekaip nesupratau, kodėl žiūrovai taip skaniai kvatojasi. Tik „Unprescribed“ premjeros išvakarėse man toptelėjo, kad maukšlindamasi kepurę niekur nedingstu, ir po ja toliau esu tas pats asmuo. Pernakt susiuvau penkis mėnesius laikytą perskyrą tarp kailinių ir uniformos, ir Londono „Chelsea“ teatre jau vaikščiojo vientisas personažas.

- Iki Edinburgo „Fringe“ festivalio nuėjote nemažą galą kelio. Tam tikslui buvo sukurtas ir internetinis puslapis, pristatantis žmonėms jūsų tikslą bei padedantis surinkti reikiamus pinigus – 6000 svarų. Kokios nuotaikos yra šiandienai? Su kokiais sunkumais teko susidurti, o galbūt kažkas kaip tik labai teigiamai nustebino?

- Nuotaikos – kaip ruošiantis į žygį. „Kickstarter“ platformoje internete mūsų projektą parėmė didžiulis būrys draugų ir dosnių pažįstamų. Jų dėka surinkome maždaug pusę sumos, reikalingos pasirodyti Edinburge. Kitos pusės vis dar reikia, bet turimų pinigų dabar pakaks padengti teatro salės ir buto nuomai bei reklaminės medžiagos gamybai. Esu apstulbinta palaikymo, kurio sulaukėme. Stebėdama, kaip vyksta paramos procesas, kaip pamažu pasiekiame užsibrėžtą sumą, iš naujo mokiausi apie žmonių geranoriškumą ir mūsų sukurto darbo vertę.

Su didžiule dovana – tokiu palaikymu – gavome ir atsakomybės kraitį. Viena vertus, Edinburge i sceną lipsime keturios, kita vertus – su dar pora šimtų mums padėjusių žmonių.

- Man patiko Jūsų motyvacinė idėja. Už tam tikrą sumą pinigų skiriama tam tikra padėka: kokybiškos spektaklio nuotraukos, DVD, bilietai į patį festivalį, vardo rėmėjų sąraše paminėjimas ir net spektaklio rodymas asmeniškai. Kaip gimė tokios idėjos?Ar manote, jog bus lengva jas įgyvendinti?

- Tikrai įgyvendinsime, o ar lengvai – negalvojame. „Kickstarter“ finansavimo platformos veikimo principas yra tas, kad savo rėmėjams būtina pasiūlyti tam tikrą atlygį. Kitų projektų atvejais tai gali būti naujas aparatas, pirmojo tiražo knyga su autoriaus parašu arba dėžė eksperimentinio maisto pakaitalo. Daugiausiai prie puslapio triūsė mūsų anglakalbės narės, Katherine ir Sarah, jos sugalvojo daugelį atlygio idėjų.

- Liaudies išmintis byloja: „Neperšokęs griovio, nesakyk op“, tačiau yra ir kitas, dabar jaunimo tarpe daug populiaresnis posakis, kad kaip tikėsi, taip ir bus. Nusivešite spektaklį į Edinburgo festivalį, o kas toliau?

- Nusivešime, o tada jau reikės ištverti patį festivalį. Edinburge „Unprescribed“ vaidinsime šešis kartus per savaitę; su išankstinėmis peržiūromis iš viso bus bent 21 kartas. Kiekvieną dieną iki pietų reklamuosime spektaklį, antroje dienos pusėje jį vaidinsime.Vakare aptarsime pasirodymą. Ryte vėl tas pats. Ir taip tris savaites… Kalbant „neperšokęs griovio“ terminais, tai bus labai ilgas „ooo… p“.

Po tų trijų savaičių bus aišku, ar dar galime matyti viena kitą ir dirbti kartu, ar turėsime pelno, ar skolų. Sėkmės atveju mus pastebės Londono ar kitų didelių teatrų vadybininkai, ir toliau tęsime darbą kaip profesionali trupė. Arba tęsime gastroles po Jungtinę Karalystę, savo gimtosiose šalyse ir kitur pasaulyje. Kitokios sėkmės atveju išsidalinsime likusius pomidorus, apsikabinsime ir palydėsime viena kitą į oro uostą. Ir toliau gyvensime.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos jaunieji miško bičiuliai vėl švarino mišką (1)

Jau apie du dešimtmečius Panevėžio „Ąžuolo“ progimnazijos jaunieji miško bičiuliai...

Jubiliejinė šventė „Minties“ gimnazijoje – gausiame skautų būryje

Spalio 18-19 dienomis Panevėžio „Minties“ gimnazijoje kaip niekada iškilmingai, jaunuolių...

Anglų kalbos pamokos, kurios truko po 14 valandų per parą

Spalio 8–12 dienomis Kauno senamiesčio progimnazijoje lankėsi tarptautinio daugiašalio...

Jauną mamytę situacija Kauno „Akropolyje“ stebina: ar pirkėjai nemato, kad tai mažylių kasa? (238)

Trečiadienį socialiniame tinkle pasklido nemažo atgarsio sulaukusi žinutė apie naudojimąsi...

Vilniaus jaunimas nepraleidžia progos pasisemti žinių (1)

Nors ruduo jau nuspalvino medžius , o orai pradėjo džiuginti nuostabiu oru, šį savaitgalį...

Top naujienos

Karbauskis: nebežinau, ar turime daugumą, ieškome nebalsavusios frakcijos (15)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis jau ieško...

Pranckietis: būsiu vienas iš pirmalaikių rinkimų iniciatorių (32)

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis postą išsaugojo – valdančioji dauguma neįveikė antrojo...

Visiškas valstiečių pralaimėjimas – Pranckietis po slapto balsavimo išsaugojo postą stebėkite komentarus tiesiogiai (466)

Antradienį rengiamas pakartotinis slaptas balsavimas Seime bus lemtingas parlamento vadovui Viktorui...

Ėmėsi veiksmų prieš Alytaus įmonę, kurioje kilo gaisras: prokuratūra užšaldė sąskaitas (87)

Prokuratūra nuo penktadienio užšaldė Alytuje degusios padangų perdirbimo įmonės „...

Susirūpino KET pakeitimais nuo lapkričio 1-osios: taisyklės posūkiams į dešinę keičia ir judėjimą į kairę? (16)

Jau nuo lapkričio 1-osios papildomų lentelių su žaliomis rodyklėmis montavimas bus draudžiamas,...

Įvertino balsavimą dėl Pranckiečio: Karbauskiui reikia trauktis (153)

Antrasis balsavimas dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio patraukimo iš posto nepavyko, jis savo...

2020 metų biudžetas: platesnio NT mokesčio kol kas nebus papildyta (155)

Antradienį Seimas plenariniame posėdyje priėmė svarstyti finansų ministro Viliaus Šapokos...

Alytaus meras piktinasi ministerijos pranešimu apie užgesintą gaisrą: nuotraukose - atvira liepsna (43)

Alytaus meras socialdemokratas Nerijus Cesiulis antradienį piktinasi ministerijos pranešimu apie...

Prezidentas su pirmąja ponia lankosi Japonijoje: įvertinkite įvaizdžio pasirinkimą išskirtine proga (107)

Spalio 21-24 dienomis prezidentas Gitanas Nausėda kartu su pirmąja ponia Diana Nausėdiene...