Su Ieva susipažinome vesdami užsiėmimą gimnazistams. Ieva į klasę atvažiavo pavėlavusi... Sakome atvažiavo, kadangi Ieva, Kėdainių rajono Krakių M. Katkaus gimnazijos 11 klasės mokinė, turi judėjimo negalią ir gali judėti tik vežimėlyje...
© DELFI skaitytojo nuotr.

Mūsų užsiėmimo tema buvo profesijos pasirinkimas. Po pamokos Ievą užkalbinome. Nustebino brandus mergaitės požiūris į gyvenimą. Ieva parodė kelias savo darbelių (origamio) nuotraukas, pasakojo, kaip šią veiklą atrado, kaip įsivaizduoja savo ateitį.

Dar kartą įsitikinome, kad žmonės, kurie yra patys tikriausi įkvėpimo ir padrąsinimo pavyzdžiai, yra šalia mūsų.
Būdami atidesni, išgirsime ir pamatysime neįtikėtinų gyvenimo istorijų, kurios reikalingos mums, kad padrąsintų, mokytų ieškoti naujų galimybių, suteiktų viltį. Paprašėme Ievos papasakoti apie save plačiau.

Čia prasideda tikroji mokykla. Mokykla, kurioje labai svarbią vietą užima tėvai, mokytojai ir mokiniai. Vieni jų rūpinasi, kiti augina sielą, treti – supranta ir palaiko. Čia glūdi modernios ir šiuolaikinės mokyklos esmė. Esame dėkingi Ievai. Už pasidalijimą, už padrąsinimą ir viltį.

Ievos istorija...

Nuo pat mažens nelaikiau savęs kitokia, dėl savo išskirtinumų net nesukdavau galvos. Lankiau darželį, kuriame būdavau su sveikais vaikais. Kartu žaidėme, mokėmės. Rytais atsikeldavau pati pirmoji, o neiti į darželį man buvo pati didžiausia bausmė. Kiekvieną popietę pasislėpdavau kur nors, kad manęs tėvai nerastų ir nesivestų namo. Nors kartais ir susimąstydavau, kodėl kiti turi sveikas kojas, bėgioja, šokinėja, o aš ne. Tačiau šio klausimo ilgai nesvarstydavau – negalia man ne kliūtis džiaugtis gyvenimu.

Tiesiog neturėjau laiko apie tai galvoti. Man kur kas labiau patinka laužyti stereotipus ir paneigti daugumos nuomonę, kad neįgalus – liūdnas, nieko nesugebantis ir priklausantis nuo kitų. Žvelgiu į gyvenimą optimistiškai (nors ir pasitaiko tokių akimirkų, kai imu galvoti, kad esu beviltiška ir nieko nepasieksiu), niekada nesakau sau, kad kažko negaliu, priešingai – mano svajonės labai didelės, bet taip pat ir elementarios: vairuoti automobilį, baigti mokslus, turėti šeimą, vaikų, darbą, namus, pakeliauti. Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad studijuosiu veterinarijos mokslus, bet ši mano svajonė žlugo, kai 8 klasėje susipažinau su chemija. Visiškai „nedraugauju“ su skaičiais, tad džiaugiuosi, kad galiu save realizuoti humanitariniuose moksluose.

Planuoju baigti kurios nors kalbos filologiją ir tapti vertėja. Keista, bet kai kuriems mano ambicijos sukelia tik juoką. Pasitaiko nesėkmių, bet suklupęs atsikeli ir toliau judi tikslo link. Net keturračiu teko važiuoti ant ledo per Velykas, kai giminės bandė mane atkalbėti nuo to ir bijojo, kad nukrisiu. Iki šiol man šis nutikimas pats smagiausias iš pernykščių prisiminimų.

Veiklos man netrūksta. Jau nuo mažų dienų auklėtojos, tėvai pastebėjo mano meninius gabumus: kasdien dainuodavau darželyje, o mama dažnai sakydavo, kad spalvindama paveikslėlius gražiai suderinu spalvas. Nors šis užsiėmimas man buvo pernelyg nuobodus, mamai dažnai tekdavo pabaigti spalvinti mano pradėtus paveikslėlius. Į mokyklą pradėjau eiti tik nuo 3 klasės – iki tol mokiausi namie. Mokytis namie man pasirodė nepriimtina, trūko naujovių, žmonių, judėjimo, jaučiausi atskirta. Ėmiau protestuoti prieš mokymąsi namuose ir jau 3 klasėje pradėjau lankyti mokyklą – iš pradžių galėjau panorėjusi ateiti į pamokas mokykloje, o jei nėra jėgų – laukti mokytojos namie. Taip adaptavausi klasėje ir netrukus tapau lygiaverte mokine, tai man pasirodė kur kas geriau, nei tūnoti namuose. Mokyklą, kuri dabar jau gimnazija, lankau 8 metus (6 klasę praleidau namie, nes sveikau po sunkios operacijos) ir džiaugiuosi, kad tiek mokytojai, tiek klasiokai yra geranoriški ir pasiūlo pagalbą, kai reikia.

Nors tą pagalbą ir ne visada priimu, stengiuosi tvarkytis pati, kol įstengiu. Turiu galimybę dalyvauti rašinių, piešinių, vertimų konkursuose (esu raštinga, puikiai sekasi lietuvių, anglų kalbos), rašyti į mokyklos laikraštį, lankyti būrelius. Tris metus lankiau gitaros būrelį, sekėsi labai gerai, teko pasirodyti keliuose renginiuose. Bet nebelikus kam vesti užsiėmimų, nustojau groti – pasirodo, kokia stipri bebūčiau, ir man neužtenka drąsos, pasiryžimo. Trūksta šalia žmogaus kuris paskatintų, padėtų.

Vasaromis anksčiau ištisas dienas leisdavau lauke. Savo kieme su gretimų namų berniukais mėtydavau kamuolį į krepšį bei žaisdavau kitus judrius žaidimus, o su mergaitėmis – maitindavau, rengdavau lėles. Niekada nemėgau vienatvės, bendravimas man suteikia džiaugsmą. O pas senelius teko ir šunis, vištas, kiaules šerti, arklio traukiamu vežimu važiuoti, namus tvarkyti, padėti gaminti valgį. Senelis net sūpynes daržinėje įtaisė. Dabar, kai jau esu vyresnė, apmąstymai apie gyvenimą užima didžiąją dalį laisvo laiko.
Ne visa mano vaikystė buvo smagi – teko kentėti patyčias ir daug laiko praleisti ligoninėse. Man buvo atlikta daugiau kaip 10 operacijų, kentėjau ir pati, ir kitų skausmą, įvairias negalias mačiau. Tokioje aplinkoje suprantu, kad man pasisekė, nes turiu sveikas rankas ir protą. Po operacijos visada su dideliu džiaugsmu laukdavau, kada važiuosiu į sanatoriją. Ten smagu, susirandi naujų draugų ir veiklos, netenka nuobodžiauti ar liūdėti. Gaila, kad kuo vyresnė darausi, tuo rečiau tokį malonumą patiriu.

Būtent ten, sanatorijoje, ir atradau savo užsiėmimą – origami. Tai popieriaus lankstymo menas, atkeliavęs iš Japonijos. Susipažinau su šiuo „amatu“ visai atsitiktinai – sekmadieniais, kai sanatorijoje procedūros nevyksta, auklėtoja pasiūlė pamėginti išlankstyti origami gulbę. Aš su džiaugsmu sutikau – juk man patinka išbandyti vis ką nors nauja. Auklėtoja nieko nelaukdama parodė, kaip išlankstomos detalės, ir aš kibau į darbą, kuris truko daugiau kaip pusę dienos, o paskui paaiškėjo, kad pati auklėtoja moka tik detales išlankstyti, bet nežino kaip deliojama pati gulbė. Davė man jau išlankstytos gulbės pavyzdį.

Kadangi esu labai užsispyrusi, tą pavyzdį gal tris dienas nagrinėjau, apžiūrinėjau iš visų pusių, bandžiau suprasti kokiu principu detalės sujungtos, bet mano pastangos buvo veltui. Tada vienos procedūros metu daktarės lyg tarp kitko paklausiau, ar ji mokanti lankstyti origami gulbes.

Pasirodo, ji mokėjo, o aš suplojusi rankomis atsinešiau į kabinetą tai, ką jau buvau pradėjusi ir su jos pagalba kibau į darbą. Tos dienos vakare jau buvau išlanksčiusi savo pirmą origami gulbę, po to dar dvi-tris, jas toje sanatorijoje ir palikau. Man nebeišlendant iš savo kambario vaikai ir slaugytojos net susimąstė, kur dingau. O tampyti nervus, stengiantis suprasti šį amatą, man tikrai buvo verta – pajutau šiai veiklai labai didelę simpatiją, grįžusi namo internete ėmiau ieškotis daugiau informacijos apie origami, radau sudėtingesnių darbelių schemas, taip gimė ir sudėtingesni darbai, kuriuos parduodu mokyklos Kaziuko mugėje ar asmeniškai, kai kas nors paprašo, arba dovanoju.

Dabar praėjo jau trys metai nuo tos akimirkos, kai išlanksčiau savo pirmąją gulbę, tačiau susidomėjimas ir entuziazmas niekur nedingo, atvirkščiai – jis tik auga. Yra tekę vesti origami pamoką mokykloje susidomėjusiems vaikams. Norisi toliau tobulėti ir pačiai, išlankstyti vis sudėtingesnius modelius, prekiauti mugėse, gal net siekti didžiausio origami rekordo. Džiugu, kad darbai ne tik man pačiai glosto akį, bet yra vertinami ir aplinkinių.

Stengiuosi būti pavyzdžiu kitiems, turintiems negalią, bei sveikiesiems, kurie galbūt yra mažiau pasitikintys savimi, bijo aplinkinių nuomonės. Visada sakau sau ir kitiems: jei apie kažką svajoji – siek to, nepavyks – bandyk dar kartą, galvok apie save tik gerai, nes svajonės pildosi. Gyvenimas per trumpas sėdėti ir galvoti, kaip tau nepasisekė. Niekada nebūna taip blogai, kad negalėtum išsikapstyti, su dideliu užsispyrimu ir valia viskas įmanoma.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvių jaunimas Vokietijoje susitiko su garbiais svečiais (1)

Vokietijos lietuvių sąjunga (VLJS) paskutinį spalio savaitgalį kvietė užsienyje gyvenančius...

Išvardino miuziklo „Kakės Makės gimtadienis“ trūkumus: teatre veiktų puikiai, bet ne arenoje (145)

Sekmadienį Vilniuje įvyko pirmasis miuziklo „ Kakės Makės gimtadienis“ parodymas. Visi...

Pristatyta nauja knyga apie menininką Gerardą Bagdonavičių ir Šiaulių krašto ekslibrisus

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) 2017 m. rudenį išleido knygą...

Upeivės nuotykiai Rusnėje: visada reikia būti atsargiam, kai prašai (2)

Yra sakoma: „Būk atsargus prašydamas, nes gali tai gauti“. Keletą praėjusių sezonų mes,...

Padėkime vaikams gyventi aktyviau ir mažiau leisti laiko prie kompiuterio (5)

Esu jaunas treneris Sambo (imtynių) Natas Akmanavičius, treniruoju vaikus, užsiimu pats sportu ir...

Top naujienos

Išsvajotas atostogas pakeitė košmaras: neaišku, kur nuvežė, ir liepė išlipti (83)

Kas gali būti geriau už jaukias šeimos atostogas, kai nereikia galvoti, kuo užimti vaikus, o dvi...

54 val. trukusi drama Vokietijoje – sunkiai protu suvokiama: jautėmės tarsi skerdžiami gyvuliai (35)

Į laisvę po 29 kalėjime praleistų metų paleidžiamas Dieteris Degowskis – gangsteris, nuteistas...

Orai vis labiau primins žiemą (3)

Orai kuo toliau, tuo labiau primins žiemą, LRT RADIJUI sako sinoptikė Edita Gečaitė ir įspėja,...

Plastikos chirurgas susiduria su keisčiausiais pageidavimais: vyrus išklauso, tačiau pildo moterų norus (39)

Kai kurios plastikos chirurgo Dariaus Jauniškio pacientės po krūtų didinimo ar mažinimo...

Sunku patikėti, kaip gerai dabar gyvename (551)

Europa jau nebėra pasaulio ekonomikos ligonė ir čia prasideda auksinis euro ekonomikos laikotarpis.

Lietuvių restorane Amerikoje klientai cepelinus valgo su kečupu (163)

Keliaudamas po Čikagos priemiesčius DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas rado...

„Mamos iškrypėlės“ ieškojęs vilnietis įkliuvo policijai: namuose – šokiruojantys įkalčiai (112)

Slapti pomėgiai įklampino teisėsaugai gerai žinomą vilnietį – anksčiau dėl įvairių...

Nokdaunu pagardintame KOK GP finale – Vikšraičio triumfas, superdvikovoje – Kuvaldos „pasivaikščiojimas“ (41)

Tradiciniame „Bushido Hero‘s“ turnyre šeštadienį Vilniuje kovinių sporto menų gerbėjai...

Įspūdingi lėktuvų prototipai: tikras monstras ir nė vieno keleivio salone nepasveikinęs orlaivis (26)

Lėktuvų gamintojai per visą aviacijos istoriją sukūrė įspūdingų orlaivių, ir nors daugelis...

Atsakymai į 9 dažniausiai užduodamus klausimus apie seksą „tomis dienomis" (27)

Ar saugu? Ar mergina gali pastoti? Ir kiti rūpimi, dažnai užduodami klausimai apie seksą...